2016 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis

Lankome Lietuvą. Samogitia: Telšiai, Plungė.



Lietuvoje tikra lietuviška vasara: tai saulė šviečia, tai lyja, tai šilta, tai pasigūžti norisi... Matyt, neatsitiktinai tokią lietuvišką vasarą ir lankyti norisi ne ką kitą, o lietuviškus kraštus.
Mašinoje dvi mamos ir keturi jų vaikai-žvalūs berniokai. Į klausimą, kur važiuojam, atsakymas buvo vienas - į Samogitią. Aišku, kitas klausimas buvo, kas tai yra ir kur. Tad, kai patys paklausė, nereikėjo prašyti ir suklusti, pasakojant apie jiems negirdėtą žodį, kuris reiškia ne ką kita, kaip Žemaitiją.



Pirmiausiai keliaujame į Telšius, Žemaitijos sostinę. Ten iškart susirandame informacijos centrą. Esu ne kartą ir ne du buvusi Telšiuose, pati pakankamai gerai galiu orientuotis mieste, bet norisi profesionalo pagalbos. Todėl labai apsidžiaugėme ten sutikę šaunią darbuotoją, kuri iškart davė užduotis vaikas rasti mieste objektus, paaiškino, ką reikia daryti: kam nosį patrinti, kad pinigai byrėtų, kam nosį spausti, kad norai pildytųsi, kur ranką dėti, kad stiprus būtum. Mūsiškiams to ir reikėjo - ėmė azartiškai ieškoti ir žymėti visas grožybes, kad kokios nepraleistų. 













Išvaikščioję centrą, nužygiavę nemenką galiuką Masčio pakrante, kuri gražiai sutvarkyta: suoliukai, skulptūros, susipažinę su Žemaičių muziejumi "Alka", patraukiame į sūrio namus "Džiugas" valgyti ledų su sūriu. 

Kitas taškas - Plungė, grafų Oginskių dvaras. Graži aplinka, gražiai sutvarkytas ir vidus. Tiesa, ne visi rūmai dar atrestauruoti, bet sutvarkytoje erdvėje yra kur paganyti akis: veikia parodos, stovi Čiurlionį menantis pianinas (jis, beje, vyresnėlį labiausiai sužavėjo, nes labai jau norėjosi bent pirštu prisiliesti prie tokios retenybės).

Laima

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą