Šiandien man 27-niari metai. Mažiausiai dešimt metų
svajojau apie darnią šeimą. Šeimą, kurią sudaro ne tik du vienas kitą mylintys,
gerbiantys ir palaikantys suaugę žmonės, bet ir bent vienas vaikas. Taip, apie
vaikus svajojau dar būdama mokykloje. Taip pat, visada buvau tas žmogus, kuriam
buvo nebūtina turėti tvirtą pagrindą po kojomis, kad susilaukti vaiko. Juk to
tvirto pagrindo gali niekada ir nebūti. Nevisiems pasiseka. Be to, turiu puikių
pavyzdžių, kurie apsiėjo ir be jo.
Tiesa, šiandien džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė,
jog pirmiausia susiradau padorų darbą, įsigijau stogą virš galvos, transporto
priemonę. Susikūriau tvirtą materialų pagrindą. Esu labai patenkinta, kad mano
gyvenime atsirado nuostabus vyras, kuriuo, kad ir kartais pasiskundžiu, bet jau
ketvirti metai niekaip negaliu atsidžiaugti. Pasirodo įmanoma sutikti, gal ir
ne tobulą, bet tobulai man tinkantį žmogų. Santuoka, tai dar viena plyta,
sutvirtinusi man pagrindą po kojomis. Gal kai kuriems tai paprasčiausias
popieriukas, tačiau man jis leido pajausti, jog mes iš ties esame šeima.
Kad ir koks nuostabus žmogus yra šalia, kad ir koks tvirtas
pagrindas sukurtas, tai būtų nieko verta jei, prieš kuriant šeimą, aš nebūčiau
“išsilaksčiusi”, subrendusi, jei nebūčiau sustiprėjusi kaip asmenybė. Esu
patenkinta, kad puikiai išmokau pamoką, jog niekas kitas nepadarys manęs
laiminga, išskyrus mane pačią. Išmokau pasiimti iš gyvenimo tai kas geriausia,
užuot laukusi, kol kas nors man tai suteiks. Susikūriau gyvenimą, kuris man
kiekvieną dieną teikia laimės ir nuolatos jį tobulinu. Juk tai kas kėlė
džiaugsmą vakar, šiandien gali būti jau savaime suprantama. Labiausiai džiugina
tai, kad noras turėti vaiką yra paremtas poreikiu pasidalinti savo dvasinio ir
materialaus turto pertekliumi, o ne bandymas užpildyti neaiškią tuštumą
gyvenime.
Visiškai sutinku, kad vaikai užauga įvairiausiomis
sąlygomis. Kiekvienas su savo trūkumais ir privalumais nepaisant materialios
gerovės. Tėvų klaidos neišvengiamos, kad ir kokie subrendę ir pasiruošę
tėvystei jie bebūtų. Dėl to, manau, kad kiekviena užsimezgusi gyvybė turėtų
turėti savo šansą. Mano atveju, materialaus ir psichologinio pasiruošimo
pliusai jautėsi dar nėštumo metu. Tikiu literatūra, kuri teigia, kad vaiko
asmenybė formuojasi dar kūdikiui esant savo mamos įščiose. Ar gali kaip nors
neigiamai įtakoti vaiko vystymąsi tokie jausmai kaip ramybė, pasitikėjimas
savimi, saugumo jausmas, nuoširdi laimė? Tai jausmai kurie lydėjo mane beveik
visus devynis mėnesius.
Kokia gali būti pogimdyvinė depresija, kai žinai, kad šalia
yra rūpestingas vyras, kai gimtoji šeima pasiruošusi dėl tavęs paaukoti savo
laiką ir jėgas, kai draugai pasiryžę keltis naktį jei tik prireiktų pagalbos?
Kokios gali būti neigiamos emocijos, kai nereikia baimintis jog bet kada gali
neturėti kur gyventi, kai nereikia nerimauti, kad nuotaiką gali gadinti
nemaloni trintis namuose, kai nereikia jaudintis dėl finansinio saugumo, kai
žinai, kad Lietuvoje gali su vaiku praleisti nors ir tris metus, neprarasdama
darbo vietos?
Tikriausiai kalbėti dar anksti, esu mama nepilną mėnesį,
tačiau niekada nesijaučiau labiau savo vietoje nei laikydama rankose dukrytę.
Viskas vyksta taip natūraliai, su džiaugsmu, be jokio streso. Gal, noras turėti
vaikų, ir neracionalus, bet apsisprendimas, jų turėti, turi būti labai gerai
apgalvotas. Tam skyriau ilgus metus. Manau, kad vaikas turi būti pasirinkimas,
o ne pasiaukojimas. Vaikas turi būti norimas, o ne laukiamas dėl to, kad visi
taip daro ar dėl to, kad jaučiamas spaudimas iš aplinkos. Mama reikėtų tapti
tik pilnai tam pasiruošus, kai noras nedingsta apsvarsčius ir galimas nesėkmes.
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą