reklama

2016 m. birželio 27 d., pirmadienis

Kada laikas būti mama?



            

             Šiandien man 27-niari metai. Mažiausiai dešimt metų svajojau apie darnią šeimą. Šeimą, kurią sudaro ne tik du vienas kitą mylintys, gerbiantys ir palaikantys suaugę žmonės, bet ir bent vienas vaikas. Taip, apie vaikus svajojau dar būdama mokykloje. Taip pat, visada buvau tas žmogus, kuriam buvo nebūtina turėti tvirtą pagrindą po kojomis, kad susilaukti vaiko. Juk to tvirto pagrindo gali niekada ir nebūti. Nevisiems pasiseka. Be to, turiu puikių pavyzdžių, kurie apsiėjo ir be jo.
Tiesa, šiandien džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė, jog pirmiausia susiradau padorų darbą, įsigijau stogą virš galvos, transporto priemonę. Susikūriau tvirtą materialų pagrindą. Esu labai patenkinta, kad mano gyvenime atsirado nuostabus vyras, kuriuo, kad ir kartais pasiskundžiu, bet jau ketvirti metai niekaip negaliu atsidžiaugti. Pasirodo įmanoma sutikti, gal ir ne tobulą, bet tobulai man tinkantį žmogų. Santuoka, tai dar viena plyta, sutvirtinusi man pagrindą po kojomis. Gal kai kuriems tai paprasčiausias popieriukas, tačiau man jis leido pajausti, jog mes iš ties esame šeima.
Kad ir koks nuostabus žmogus yra šalia, kad ir koks tvirtas pagrindas sukurtas, tai būtų nieko verta jei, prieš kuriant šeimą, aš nebūčiau “išsilaksčiusi”, subrendusi, jei nebūčiau sustiprėjusi kaip asmenybė. Esu patenkinta, kad puikiai išmokau pamoką, jog niekas kitas nepadarys manęs laiminga, išskyrus mane pačią. Išmokau pasiimti iš gyvenimo tai kas geriausia, užuot laukusi, kol kas nors man tai suteiks. Susikūriau gyvenimą, kuris man kiekvieną dieną teikia laimės ir nuolatos jį tobulinu. Juk tai kas kėlė džiaugsmą vakar, šiandien gali būti jau savaime suprantama. Labiausiai džiugina tai, kad noras turėti vaiką yra paremtas poreikiu pasidalinti savo dvasinio ir materialaus turto pertekliumi, o ne bandymas užpildyti neaiškią tuštumą gyvenime.
Visiškai sutinku, kad vaikai užauga įvairiausiomis sąlygomis. Kiekvienas su savo trūkumais ir privalumais nepaisant materialios gerovės. Tėvų klaidos neišvengiamos, kad ir kokie subrendę ir pasiruošę tėvystei jie bebūtų. Dėl to, manau, kad kiekviena užsimezgusi gyvybė turėtų turėti savo šansą. Mano atveju, materialaus ir psichologinio pasiruošimo pliusai jautėsi dar nėštumo metu. Tikiu literatūra, kuri teigia, kad vaiko asmenybė formuojasi dar kūdikiui esant savo mamos įščiose. Ar gali kaip nors neigiamai įtakoti vaiko vystymąsi tokie jausmai kaip ramybė, pasitikėjimas savimi, saugumo jausmas, nuoširdi laimė? Tai jausmai kurie lydėjo mane beveik visus devynis mėnesius.
Kokia gali būti pogimdyvinė depresija, kai žinai, kad šalia yra rūpestingas vyras, kai gimtoji šeima pasiruošusi dėl tavęs paaukoti savo laiką ir jėgas, kai draugai pasiryžę keltis naktį jei tik prireiktų pagalbos? Kokios gali būti neigiamos emocijos, kai nereikia baimintis jog bet kada gali neturėti kur gyventi, kai nereikia nerimauti, kad nuotaiką gali gadinti nemaloni trintis namuose, kai nereikia jaudintis dėl finansinio saugumo, kai žinai, kad Lietuvoje gali su vaiku praleisti nors ir tris metus, neprarasdama darbo vietos?
Tikriausiai kalbėti dar anksti, esu mama nepilną mėnesį, tačiau niekada nesijaučiau labiau savo vietoje nei laikydama rankose dukrytę. Viskas vyksta taip natūraliai, su džiaugsmu, be jokio streso. Gal, noras turėti vaikų, ir neracionalus, bet apsisprendimas, jų turėti, turi būti labai gerai apgalvotas. Tam skyriau ilgus metus. Manau, kad vaikas turi būti pasirinkimas, o ne pasiaukojimas. Vaikas turi būti norimas, o ne laukiamas dėl to, kad visi taip daro ar dėl to, kad jaučiamas spaudimas iš aplinkos. Mama reikėtų tapti tik pilnai tam pasiruošus, kai noras nedingsta apsvarsčius ir galimas nesėkmes. 

Aistė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą