reklama

2016 m. gegužės 8 d., sekmadienis

Įspūdžiai apie nėštumą. Paskutinis mėnuo




Visai netrukus įvyks vienas didžiausių pokyčių mano gyvenime, mūsų šeimos gyvenime. Teoriškai žinau kas mūsų laukia, tačiau be galo sunku suvokti, kad tai iš ties vyksta. Jei jau man sunku suvokti, tai mano vyrui tikriausiai, tai padaryti dar sunkiau. Nepaisant didžiulio pilvo prieš akis, apsunkusio judėjimo, vis stiprėjančių kūdikėlio judesių, išties labai sunku patikėti, kad tai tikra… Liko mėnesis laukimo su tikimybe, kad mūsų pirmas vaikutis pasirodys pora savaičių anksčiau arba vėliau. Tik mėnesis!
Nėštumas - labai įdomi patirtis. Iš tikro, tikėjausi kažko žymiai įspūdingiau. Maniau, kiekviena diena bus kažkuo ypatinga - nauji pojūčiai, emocijos, naujos žinios. Bet viskas vyko taip iš lėto, kad buvo apstu laiko priprasti ir viską priimti kaip savaime suprantamą dalyką apie kurį nelabai turiu ką papasakoti. Žinoma, kiekvienas nėštumas yra kitoks, man pasisekė, kad viskas vyko labai sklandžiai. Visada galvojau, kad būsiu jautri, pikta, irzli, tačiau jau nuo antro trimestro, nepaisant kelių fizinių nepatogumų, kiekvieną dieną mėgaujuosi ramybe ir tikrai labai geromis emocijomis. Tyrimų rezultatai geri, vaikutis vystosi kaip priklauso. Ar gi gali būti geriau?
Pirmas trimestras prabėgo labai greitai. Be to, kad dalį jo nė nesilaukiau, dalį jo dar nežinojau, kad laukiuosi, likusi dalis buvo darbo, namų ir pakitusios savijautos derinimas. Pirmais mėnesiais dar ketinau fotografuotis kiekvieną savaitę ir stebėti kūno pokyčius, svarsčiau kokią muziką duosiu paklausyti savo vaikučiui, planavau keliauti į baseiną ar šiaip užsiimti mankštomis. Tačiau, kad ir kaip gražiai visa tai skamba ir atrodo (pilna pavyzdžių internete), tam poreikio visai neturėjau, tad savęs ir neprievartavau.
Antras trimestras, palyginus su pirmu, buvo žymiai lėtesnis. Pajutus pirmus kūdikėlio judesius laikas, rodosi, visai sustojo. Jokių naujų pojūčių, tik iš lėto augantis pilvas… Jokių naujų klausimų, tik labiausiai įkyrėjęs “Gal jau žinai, berniukas ar mergaitė?”. Darbe kolegos, jau seniai nubalsavo, kad bus mergaitė. Veido oda, pilvo forma ir aukštis (pagal internetą) irgi sako, kad bus mergaitė. Galiausiai ir daktarė pasižiūrėjus pasakė, jog atrodo, kad bus mergaitė. 100% negarantavo. Na, pažiūrėsim kiek tame tiesos. Pati kažkaip, visai nesuku galvos, visada norėjau tiesiog vaiko.
Paskutinis trimestras atėjo visai nejučia. Tik išėjusi į dekretines atostogas (du mėnesiai prieš gimdymą) po truputį pradėjau jausti žymiai didesnį nepatogumą, sunkumą… Pilvas, kaip ir priklauso, pradėjo augti daug greičiau. Įpusėjus aštuntam nėštumo mėnesiui pradėjau vaikščioti kaip pingvinas. Skubėti - misija neįmanoma, fiziškai nebegaliu greitai eiti. Net juokas ima pagalvojus, kad taip lėtai tikriausiai nesu vaikščiojusi.
Ramu buvo kai atrodė jog gimdymas dar toli toli. Kai dar nereikėjo skubėti ruoštis vaikučio atėjimui. Ir štai, likus šiek tiek daugiau nei mėnesiui su puse iki gimdymo, stovėdama parduotuvėje prieš drėgnų servetėlių kūdikiui lentynas, pradėjau panikuoti. “Tai vyksta, tai tikrai vyksta!” - kartojau sau. Likus šiek tiek daugiau nei mėnesiui, žinau ką reikia įsigyti, ką reikia turėti, bet stovėdama prie lentynos su vaikiškais rūbeliais pasijutau visiškai “žalia”. Niekada nerinkau rūbų kitam žmogui… Niekada nebuvau iš ties atsakinga už kitą asmenį.. Ir štai, atėjo laikas, kai turiu nuspręsti kokių pampersų reikia, kokias servetėles naudoti, kokius rūbėlius pirkti, kokias skalbimo priemones rinktis. N-tąjį kartą prieinanti salės darbuotoja paklausti, ar gali kuo padėti, apsispręsti nepadėjo. Sąrašą lyg ir turėjau, bet ar tikrai viską įsigijau? Na, tai sužinosiu atėjus laikui. 


Pirmus septynis nėštumo mėnesius aš tiesiog skaitinėjau apie tai, kas einamąją savaitę vyksta su mano kūnu ir mūsų kūdikėliu. Apie pasiruošimą vaikučio atėjimui į šį pasaulį ir naujagimio priežiūrą daugiausia informacijos gavau iš visų mane supančių mamyčių asmeninių istorijų. Tikrai nesijaučiau žinanti ką man reikės turėti, kaip elgtis, kaip rūpintis vaiku. Tačiau išėjusi atostogų suvokiau, kad devyni mėnesiai yra daugiau nei užtektinai pasiruošti šeimos pagausėjimui. Turiu omenyje, pakankamai pasiruošti naujam šeimos nariui, nes būti pilnai pasiruošus tikrai neįmanoma.
Kaip aš priėjau tokios išvados? Vilniuje apstu paskaitėlių apie nėštumą, gimdymą, naujagimio priežiūrą, žindymą, kuriose dalyvavimas yra nemokamas arba už simbolinį mokestį. Tereikia išsirinkti kas labiausiai domina ir užsiregistruoti. Tik išėjus atostogų, būtent tai ir padariau. Užsiregistravau į visas galimas paskaitas Vilniuje. Na, ne visai visas, tiesiog visas kurios mane labiau sudomino ir vyko man tinkamu laiku. Mėnesio aktyvaus dalyvavimo įvairiose paskaitėlėse, man tikrai užteko, kad jausčiausi žinanti pakankamai. Jausčiausi rami.
            Kažkodėl viskas atrodo taip paprasta, ir kartu žinau, kad pirmą kartą laikydama naujagimį rankose tikrai ne iš karto pasijausiu mama. Kad ir kiek dabar žinočiau, žiūrėdama į mūsų mažąjį šeimos narį, jausiuosi nieko nežinanti. Ramina mintis, kad kitos sugebėjo, aš tikrai ne prastesnė. Be to, šalia visada bus vyras, gimtoji šeima, draugai, kurie pasiruošę padėti.

Mama Aistė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą