Planuoti vienai ar su visais?

Aš esu labai atvira ir mėgstu savo mintimis dalintis su mane supančiais žmonėmis. Nemoku viena džiaugtis, nesugebu viena liūdėti. Esu linkusi dalintis viskuo, kas mane jaudina. Planai pastoti nėra išimtis. Kas mane pažįsta, apie tai girdi jau ne pirmus metus.

Paklausius kitų, atrodo, kad tai turėtų būti labai asmeniškas dalykas ir apie šeimos pagausėjimą reiktų kalbėti tik tada, kai jau matosi pilvukas. Apsilankius mamyčių forumuose, iš pirmo žvilgsnio panašu, kad ne visos taip mano. Tačiau atkreipus dėmesį į keisčiausius slapyvardžius akivaizdu, kad tai vieta, kur tam tikros temos išlieka asmeniškos net ir apie jas kalbant. Nežinau...

Žinau tai, kad gyvas bendravimas, rūpimomis temomis, žymiai efektyvesnis nei nesibaigiantys tekstai internete. Manau, moteris slėgtų žymiai mažiau baimių, jei su tam tikromis temomis jos būtų supažindintos dar prieš iškylant konkretiems klausimams. Tikiu, kad man žengti į kitą gyvenimo etapą būtų žymiai drąsiau, jei procesas nebūtų tokia paslaptis. Juokingai skamba, kai šiais laikas visa informacija ranka pasiekiama, tačiau iš lūpų į lūpas perduota informacija žymiai artimesnė nei šaltas knygos puslapis ar plokščias monitoriaus ekranas.

Tiesa! Dabar jau žinau, kad planuoti šeimos pagausėjimą nėra jau tiek daug darbo, kiek visada maniau. Svarbiausia nusiteikimas ir jausmas, kad jau laikas. Pagalvojusi, nė nežinau, ką aš ten tokio įsivaizdavau… Jaučiu, kad jei būčiau daugiau apie tai (planavimą ir pastojimą) girdėjusi iš mane supančių žmonių, šiandien viską priimčiau daug ramiau, t.y. be nereikalingo jaudulio.

Dalinimasis tuo, kad šiomis dienomis pradėjome bandymus pastoti, nekelia jokio diskomforto. Na, gal tik su tais žmonėmis, kurie iš to padaro kažką nešvankaus arba perdėtai rūpinasi progresu. Tačiau tokių žmonių vienetai, o kiti tiesiog išklauso ir nesureikšmina. Šiek tiek neramintų klausimai ir dėmesys, jei bandymai pastoti užsitęstų, jei nesugebėčiau pastoti. Labiausiai gąsdina su visais pasidžiaugus sulaukti persileidimo. Pripažinkim, tokia tikimybė visada yra ir pasidomėjus panašu, kad tai gana dažnas organizmo procesas.

Kita vertus, žinant, kad pasaulyje milijonai moterų, negalinčių pastoti, tiek pat, jei ne daugiau, bent kartą yra patyrusios persileidimą ir kentėjusios vienumoje, sunku tylėti. Tyliai meldžiuosi, kad viskas būtų gerai, ir tuo pačiu jaučiuosi pasiruošusi bet kokiems gyvenimo netikėtumams. Noriu dalintis kiekvienu mažu žingsneliu, kad kitoms, tokioms kaip aš, būtų žymiai drąsiau eiti tuo pačiu keliu.

Planuojanti tapti mama Aistė