Antroji savaitė darželyje buvo gana trumpa. Vaikų su
snargliu į grupę nepriima, o Alizai, kai dygsta dantis, dažniausiai prasideda
ir sloga. Tokios pertraukos dar labiau apsunkina adaptaciją, bet ką jau
padarysi...
Prieš pradedant lankyti darželį, įsivaizdavau, kad
viskas bus žymiai paprasčiau. Pora dienų nuvesiu tik pusdieniui, o tada jau
galėsiu palikinėti visai dienai... Juokitės juokitės! Man pačiai juokas ima iš
savęs, nes va - antra savaitė su ašaromis abi pratinamės prie naujo gyvenimo
etapo. Prisiklausiau istorijų, kaip pratintis tenka ir mėnesį, ir du, o kai
kurie taip ir nepripranta. Viliuosi pastarasis variantas ne mums. Klaidų
pridaryta be proto daug, bet parodykit man, kuri mama viską atlieka tobulai...
Didžiausia klaida, tai pabėgimas iš grupės, kai
vaikas kažkuo užsiėmęs ir manęs nemato. Žinoma, taip mums, suaugusiems,
lengviau. Mažiau ašarų lygu mažiau diskomforto man ir darbuotojams, mažiau
nepatogumų jau apsipratusiems vaikams. Juk kai vienas verkia, graudinasi ir
kiti. Tačiau, taip tik žalojamas vaiko pasitikėjimas mama. Įsivaizduokit
nuolatinį nerimą, kad mama gali bet kada pradingti neaiškiam laikotarpiui. Už
tokias išdaigas atsiėmiau su kaupu, visi šios savaitės ožiai ir isterijos
namuose visiškai pateisinamos... Tikiuosi vaiko traumuoti nespėjau ir klaidą
dar galima ištaisyti. Plačiau apie atsisveikinimo svarbą galima pasiskaityti
psichologiniuose straipsniuose, deja neišsisaugojau nuorodos į tą, kurį man
rekomendavo. Be viso to, panašu jog žindymą reikėjo nutraukti dar prieš lankant
darželį...
Apie vaiko adaptaciją darželyje tikrai galėjau daugiau
pasidomėti prieš pradedant jį lankyti! Kažkodėl, man tai jokių klausimų nekėlė,
daug lūkesčių turėjau institucijos personalui. Nesiskundžiu, darbuotojai tikrai
labai malonūs, mandagūs, paslaugūs ir bendradarbiaujantys, kai aš inicijuoju,
kai aš su savo nepatyrusia galva sugalvoju, kaip elgtis toliau. Tikrai
norėčiau, kad pirmąją dieną man būtų buvę pasakyta, kad pasilikčiau su vaiku
ilgiau, kol apsipras. Būtų tobula jei su tuo nekartą susidūrusios, patirties
turinčios auklėtojos būtų pasiūliusios preliminarų adaptacijos planą:
kada, kiek laiko pabūti, kaip atsisveikinti su vaiku, kada ilginti atskirties
intervalus, kada palikti miegui. Kažkodėl komentuoja ir siūlo akivaizdžiai
tinkamesnius variantus tik tada, kai mano netikę pasiūlymai skausmingai
atsigręžia prieš mus.
Žinoma, kiekvienas vaikas kitoks, bet kažkokios
tendencijos tikrai turėtų būti. Kyla mintys, kad gal dėl tokios
miskomunikacijos (ne vien darželiuose) ir pradeda formuotis supermamytės,
kurios viską ima į savo rankas ir kelia bangas moralizuodamos kiekvienam
pasireiškusiam priešingai, nei jos yra įsitikinusios. O gal atvirkščiai?
Įvairių institucijų darbuotojams jau baisu ir žodį pasakyti, niekas nė nesitiki
tokių lūkesčių kaip mano? Juk mamos žino geriau... Jaučiuosi lyg aš viena čia,
kuri esu labiau linkusi klausyti daktarų, auklėtojų, kitų pedagogų, psichologo
laipsnį turinčių žmonių ir dar nežinia su kokių institucijų darbuotojais teks
susitikti mano vaiko sveikatos, bei gyvenimo gerovės klausimais.
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą