Sėdint su drauge kavinėje, plepant, kvailiojant, darant asmenukes atsiminimui, staiga kyla noras viena jų pasidalinti Facebook'e. Ne su visu pasauliu, ne viešai, bet su šeima, su realiais draugais bei artimesniais pažįstamais... Laikau telefoną rankoje ir suku galvą, ar tas veiksmas reikš, kad pilnai nesusitelkiu į esamą akimirką? Pradedu svarstyti, kada paskutinį kartą kažkuo dalinausi, kad neatrodytų jog tai darau per dažnai. Nežinau kaip elgtis. Esate kada pakliuvę į panašią situaciją? O gal čia tik aš viena tokia, kuri susiduria su tokiomis "problemomis"...
Galiausiai susivokiau, kad jeigu būčiau iš karto įkėlus nuotrauką, kaip norėjau pradžioje, nebūčiau sutrukdžiusi sau maloniai leidžiamo laiko su artima drauge. Ir tai ne vienintelis kartas, kai nuotraukų fiksavimą Facebook'o paskyroje apsunkina analizė: dėl ko tai darau; ar ne per dažnai; ar ne per daug; kaip tai gali būti interpretuojama... Nepaisant jo populiarumo, mano akyse Facebook'as nupieštas labai tamsiomis spalvomis ir jo naudojimąsis visada kėlė įtampą. Juk kas per daug dalinasi, reikalauja dėmesio, siekia įvertinimo, pripažinimo, taip nori pasiglostyti ego. Kas viešai reiškia savo jausmus gyvenimo partneriui ar draugams, realybėje su santykiais turi didelių problemų. Ir taip toliau ir panašiai...
Malonu sulaukti įvertinimo, smagu sulaukti komentarų, bet kuo toliau, tuo dažniau įsitikinu, kad nuotraukų albumai Facebook'e yra labiau man nei kitiems. Man patinka fotografuoti, fotografuotis, vartyti nuotraukas su pažįstamais veidais... Jaučiu, savo sukurtus albumus atsiverčiu bent kartą per savaitę, kai tuo tarpu kiti nuotraukas pamato, dažniausiai, tik tą vienintelį kartą kai jas išmeta tiesiai jiems prieš akis. Man labai patiktų funkcija, kuri leistų krauti nuotraukas į Facebook'ą be kitų informavimo apie tai, kad jas būtų galima pasiekti tik atėjus į mano profilį. Dabar, norint tai padaryti, reikia slėpti albumus ir laukti kelias dienas, kad nefigūruotų tos nuotraukos kitų akiratyje... Kodėl nepalieku paslėptų? Noriu sudaryti sąlygas, kad žmonės, su kuriais palaikau ryšį, pasiektų man smagias akimirkas, patikusius kadrus, gal kai kuriems tai įdomu.
Niekaip iš galvos neiškrenta juokelis, jog prieš 20 metų niekas neskambinėjo keliems šimtams žmonių, kad pasakytų "Labanakt". Bet kodėl su turimomis technologijomis, su turimomis susisiekimo galimybėmis turėtume gyventi kaip prieš 20 metų? Kam laukti susitikimo su kiekvienu žmogumi, kuriam norim kažką parodyti, jei galimybės leidžia tuo pasidalinti akimirksniu su visais? Kam skambinti kiekvienam žmogui atskirai, kad pasakyti kilusią mintį, jei pasidalinus viešai galima sulaukti dėmesio iš tų kuriems tai irgi įdomu? Neasmeniška? Bet tai suteikia sąlygas kitiems atsirinkti apie ką kalbėti, neįpareigoja diskutuoti jiems nepatraukliomis temomis. Neįpareigoja iš vis reaguoti.
Nežinau, kodėl iki šiol Facebook'as man buvo tiek daug įtampos kelianti komunikavimo platforma. Tikiu, kad paviešinus šią "problemą", ji savaime išsispręs. Viskas priklauso nuo to, ką aš galvoju! O, mano manymu, socialiniai tinklai yra puiki priemonė palaikyti ryšį, neapkrauti savo dėmesiu (aš sugebu dusinti savuoju). Tai puiki priemonė paviešinti savo mintis, padiskutuoti, susirasti bendraminčių... Manau nebūtina ir minėti dominančios informacijos srautų. Facebook'as turi daugybę privalumų, kurių nereiktų nurašyti dėl to, ką žmonės pagalvos!
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą