Alizai vieneri metai

    Dvyliktas Alizos gyvenimo mėnuo prabėgo nepastebimai. Tikriausiai už visus tuos kelis sulėtėjusius mėnesius prieš tai… Vos “įžengusi” į paskutinį mėnesį mergina, rodos, akimirksniu tapo protingesnė. Ir džiugu, ir… Na, reikia atidžiau prižiūrėti, nes ji tikrai neliks vienoje vietoje ramiai pažaisti, kai gali pasiekti, pralįsti, užlipti. Girdėjau, kad, kaip tik, kuo toliau tuo laisviau turėtų būti. Man kažkaip atvirkščiai.

     Jau pirmąją dvylikto mėnesio savaitę į virtuvę pateko šonu praeidama (pasiramstant) per siaurą tarpelį tarp staktos ir katės nagų draskyklės, kurio praropoti anksčiau nepavykdavo. Nebesustabdo ir kėdės, nes vaikas išmoko pralįsti per tarpus, suprato, kad jas galima pastumti. Anksčiau ar vėliau įveikia bet kokius barjerus, tad akių nuleisti nevalia. Džiugu, kad virtuvėje renkasi stalčių ir spintelę be chemikalų. Daržovės, indai, miltai lėkštėje tik ir traukia Alizos rankytes juos pačiupinėti. Leidžiam. Katės maisto dar neparagavo!

     Burbuliatorius nesuvaldomas. Vis kažką sau burbuliuoja be sustojimo. Kalba su žaislais, su mumis, su kitais žmonėmis, dažnai kažką sau. Jai labai norisi kompanijos. Kai namuose daugiau žmonių, vaikas iškart aktyvesnis, savarankiškesnis, reikalauja mažiau dėmesio. Mano vyrui tikriausiai atrodo, kad meluoju jog vaikas neleidžia man kažko namuose padaryti…

     Visi gestai rankomis atrodo žymiai sąmoningesni. Ploja arba plasnoja kai džiaugiasi. Vis dažniau laiku parodo “atia, atia”, ne tik tada kai žmogus nebemato. Alizai labai smagu, kai sakau “pyyyp”, jai palietus mano nosį.

     Nors pati dar nevaikšto, bet vis tvirčiau žengia žingsniu prisilaikydama už pirštų. Davus dvejus, po vieną kiekvienai rankai, sunku spėti paskui ją. Mėnesio pabaigoje, drąsiau vaikšto ir pasilaikydama tik su viena ranka. Dar greit pavargsta, pavargus sėdasi kur stovi… Tačiau ilgai netrukus vėl veržiasi eiti. Nei vežime, nei rankose ilgai neišbūna. Sustingau išsižiojus, kai pamačiau, kad mūsų mažylė pati užlipa ant sofos. Dar nejaučia, kur kraštas, tad reikia stebėti, kad nenukristų, nors panorėjusi sėkmingai ir nulipa pati.

     Šį mėnesį Alizai pradėjom leisti valgyti viską, ką valgom patys, išskyrus saldumynus. Kiaušiniai, vištiena, lavašas, bulvės šiuo metu mėgstamiausias dukrytės maistas. Neatsisako, net ir būdama soti. Košytės, tyrelės jau atgyvena, stebuklas jei suvalgo paruoštą dubenėlį. Kadangi valgom viską kartu, kai kurie patiekalai daromi su mažiau prieskonių. Nors aštraus maisto paragavus nė nesusiraukė ir nurijusi iš kart žiojosi dar.  Geria tik vandenuką. Sulčių paragavus jau nebeatsisako, bet nesinori pripratinti prie saldžių gėrimų.

     Mūsų dukrytei vieneri! Ūgis 79,5 cm, svoris 10 kg. Stebiu ir neturiu žodžių apibūdinti, ką jaučiu matydama tą mažą žmogeliuką. Vėl negaliu patikėti, kad per mane ji atėjo į šį pasaulį, kad tai mūsų vaikas. 

Aistė