Dešimtasis Alizos gyvenimo mėnuo prasidėjo neramiai.
Užtruko kol, pirmomis dienomis apčiuoptos “garbanėlės” apatinų dantenų viduje,
pasiekė paviršių. Lydimas bemiegių naktų ir apetito nebūvimo, per savaitę
Alizai išdygo pirmasis dantis! Temperatūra nesukilo, mano pačios rėžimas
nepasikeitė, tik tiek, kad Aliza daugiau miegojo dieną nei naktį.
Antros dešimtojo mėnesio savaitės metu dukrytę aplankė
intensyvus augimo šuolis. Pasirodo, tai ką parodė danties augimo metu, nėra
blogiausia, ką su ja gali tekti ištverti. Vieną naktį visai nemiegojau, nes
Aliza energingu muistymus ir rėkimu demonstravo, kad nemiegos. Iki pat ryto
teko neleisti sau užmigti, kad nepalikti jos vienos žaidžiančios. Ryte
kėliau vyrą, sakydama, kad nebegaliu ir jam teks mane pakeisti. Jei būčiau
susivokus, kad jam nereikia tą dieną į darbą, tikrai juo būčiau pasinaudojusi žymiai
anksčiau.
Aliza be galo judri, vietoje sėdėti visai neįdomu. Iš
vien ropoja, o kai tik randa už ko užsikabinti - stojasi. Besiramstydama į
aušktesnius baldus eina. Jau nebeįmanoma rasti ramesnio kampelio, kurio dukrytė
nepasiektų. Nedaug trūksta, kad sugebėtų užlipti ant sofos, perlipti tarpduryje
į virtuvę suregztą barikadą. Jau kelia vieną koją arba bando persisverti, kad
rankomis pasiektų kitą pusę. Ūgis jai, šiuo metu, tikrai privalumas.
Stebėdama dukrytės elgesį, norom nenorom, bet
pramyniau ją uodegyte. Anksčiau dažnai užsiimdavo viena, dabar vis dažniau
trinasi aplinkui arba prie pat manęs. Jei einu į virtuvę, tai mažylė irgi
atropoja paskui. Tarpdurys užbarikaduotas, tad Aliza kantriai stoviniuoja prie
įėjimo ir stebi, ką gi ten darau. Einant į tualetą tenka palikti atviras duris,
nes bijau, kad manęs beieškodama gali rasti katės tualetą. Visada sulaukiu
svečių. Tiesa, aš nereikalinga jei namuose yra kitų žmonių, ypač mažamečių
vaikų - jie stipriausias traukos objektas.
Nerealu matyti kaip vaikas tobulėja, stebėti kaip vis
geriau supranta pasaulį. Negaliu susitvardyti nenusišypsojusi, kai Aliza dedasi
drabužius ant galvos lyg norėtų juos apsirengti. Mano striukė, rankšluostis,
pėdkelnės, kojinės ar bodžiukas - nesvarbu, viskas keliauja ant galvos. Batai
ne problema, žino kaip juos nuimti ne tik sau bet ir kitiems (jei su lipdukais
užsisega). Mergina jau puikiai įvaldžiusi savo gertuvės paskirtį. Žino kurią
dalį apžioti gaiviųjų gėrimų buteliuose. Šaukštelis beveik visada teisinga puse
keliauja į burną, tiesa, dažniausiai be maisto, nes jis netyčia iškrenta
pakeliui. Vaikas sugeba sugriebti vieną ryžių grūdelį ir įsidėti į burną!
Dukrytė tapo tikru “burbuliatoriumi”. Ne, ne apie
burbulus aš, o apie nuolatinį burbuliavimą. Žodžių dar nemoka, nors “am - am”,
“ma - ma” ar “te - te” ir kitokie dvigarsiai nuskamba, kartais, net gi, visai į
temą. Tačiau jau lyg ir supranta kur tete, kur mama, kur Aliza, o ir rankos
mostas - “atia atia” jau ne kartą pagal paskirtį panaudotas.
Dešimtas mėnuo, kaip ir prasidėjo, taip ir baigėsi -
danties augimu. Nors antrojo dar nematyti, bet šalia išdygusio dantuko jau
jaučiasi dar viena “garbanėlė”. Nusimato suprastėjęs apetitas, irzlumas ir bent
kelios neramios naktys. Patirties jau turiu, viliuosi sklandžiai susitvarkyti.
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą