Dešimtasis Alizos gyvenimo mėnuo prasidėjo neramiai. Užtruko kol, pirmomis dienomis apčiuoptos “garbanėlės” apatinų dantenų viduje, pasiekė paviršių. Lydimas bemiegių naktų ir apetito nebūvimo, per savaitę Alizai išdygo pirmasis dantis! Temperatūra nesukilo, mano pačios rėžimas nepasikeitė, tik tiek, kad Aliza daugiau miegojo dieną nei naktį.
Antros dešimtojo mėnesio savaitės metu dukrytę aplankė intensyvus augimo šuolis. Pasirodo, tai ką parodė danties augimo metu, nėra blogiausia, ką su ja gali tekti ištverti. Vieną naktį visai nemiegojau, nes Aliza energingu muistymus ir rėkimu demonstravo, kad nemiegos. Iki pat ryto teko neleisti sau užmigti, kad nepalikti jos vienos žaidžiančios. Ryte kėliau vyrą, sakydama, kad nebegaliu ir jam teks mane pakeisti. Jei būčiau susivokus, kad jam nereikia tą dieną į darbą, tikrai juo būčiau pasinaudojusi žymiai anksčiau.
Aliza be galo judri, vietoje sėdėti visai neįdomu. Iš vien ropoja, o kai tik randa už ko užsikabinti - stojasi. Besiramstydama į aušktesnius baldus eina. Jau nebeįmanoma rasti ramesnio kampelio, kurio dukrytė nepasiektų. Nedaug trūksta, kad sugebėtų užlipti ant sofos, perlipti tarpduryje į virtuvę suregztą barikadą. Jau kelia vieną koją arba bando persisverti, kad rankomis pasiektų kitą pusę. Ūgis jai, šiuo metu, tikrai privalumas.
Stebėdama dukrytės elgesį, norom nenorom, bet pramyniau ją uodegyte. Anksčiau dažnai užsiimdavo viena, dabar vis dažniau trinasi aplinkui arba prie pat manęs. Jei einu į virtuvę, tai mažylė irgi atropoja paskui. Tarpdurys užbarikaduotas, tad Aliza kantriai stoviniuoja prie įėjimo ir stebi, ką gi ten darau. Einant į tualetą tenka palikti atviras duris, nes bijau, kad manęs beieškodama gali rasti katės tualetą. Visada sulaukiu svečių. Tiesa, aš nereikalinga jei namuose yra kitų žmonių, ypač mažamečių vaikų - jie stipriausias traukos objektas.
Nerealu matyti kaip vaikas tobulėja, stebėti kaip vis geriau supranta pasaulį. Negaliu susitvardyti nenusišypsojusi, kai Aliza dedasi drabužius ant galvos lyg norėtų juos apsirengti. Mano striukė, rankšluostis, pėdkelnės, kojinės ar bodžiukas - nesvarbu, viskas keliauja ant galvos. Batai ne problema, žino kaip juos nuimti ne tik sau bet ir kitiems (jei su lipdukais užsisega). Mergina jau puikiai įvaldžiusi savo gertuvės paskirtį. Žino kurią dalį apžioti gaiviųjų gėrimų buteliuose. Šaukštelis beveik visada teisinga puse keliauja į burną, tiesa, dažniausiai be maisto, nes jis netyčia iškrenta pakeliui. Vaikas sugeba sugriebti vieną ryžių grūdelį ir įsidėti į burną!
Dukrytė tapo tikru “burbuliatoriumi”. Ne, ne apie burbulus aš, o apie nuolatinį burbuliavimą. Žodžių dar nemoka, nors “am - am”, “ma - ma” ar “te - te” ir kitokie dvigarsiai nuskamba, kartais, net gi, visai į temą. Tačiau jau lyg ir supranta kur tete, kur mama, kur Aliza, o ir rankos mostas - “atia atia” jau ne kartą pagal paskirtį panaudotas.
Dešimtas mėnuo, kaip ir prasidėjo, taip ir baigėsi - danties augimu. Nors antrojo dar nematyti, bet šalia išdygusio dantuko jau jaučiasi dar viena “garbanėlė”. Nusimato suprastėjęs apetitas, irzlumas ir bent kelios neramios naktys. Patirties jau turiu, viliuosi sklandžiai susitvarkyti.
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą