Per paskutinius tris mėnesius dažnai save pagaudavau žiūrinčią į Alizą ir mąstančią, - “Ne gi tikrai tas vaikutis yra mano?”. Labai sunku buvo suvokti jog laukiuosi. Ne ką lengviau suvokti, kad aš turiu dukrytę. Matau, jaučiu, išgyvenu, bet vis dar sunku susivokti. Rodos visai neseniai buvau paauglė, be atsakomybės jausmo gyvenau nerūpestingą savo gyvenimą. O dabar? Dabar mūsų mažylė nuolat šalia...
Keista būti atsakingai ne vien už save. Keista, kad būti atsakingai už kažką kitą atrodo taip natūralu, taip paprasta. Neneigiu, būna ir sunkesnių akimirkų, ne visada žinau kaip elgtis, ar elgiuosi teisingai, tačiau tai neapkartina gyvenimo. Sveikas ir laimingas vaikas man kaip įrodymas, kad aš elgiuosi teisingai.
Dalindamasi su kitais savo motinystės patirtimi pasakau daug visai naujų man pačiai iki šiol, dar nepatirtų dalykų. Pasakojant atrodo lyg ir daug kas pasikeitė su Alizos gimimu, lyg ir pati turėčiau jaustis kitaip. Nes visada įsivaizdavau, kad pagimdžiusi jausiuosi kitokia. Tačiau tie pokyčiai tokie minimalūs, kad realiai įvertinus, panašu, kad niekas iš tiesų ir nepasikeitė. Nepaisant akivaizdaus fakto, kad esu mama.
Na taip, nedirbu 8 valandas per dieną, penkias dienas per savaitę. Turiu žymiai lankstesnį grafiką leisti laiką su draugais, pažįstamais, kartu aplankyti dar nelankytas vietas ar pakartotinai užsukti į malonų įspūdį palikusias vietas. Turiu laiko net susipažinti su naujais žmonėmis. Tikrai galiu sau leisti užsiimti ir kitokiomis veiklomis. Bėda ta, kad nežinau kuo man užsiimti (buitis ne man), man jau trūksta darbo - fiksuoto darbo laiko ir privalomos veiklos ne namuose!
Girdėjau, kad paaugus vaikui nebeturėsiu laisvo laiko, bet jo neturėti tikėjausi vos tik jam gimus, o štai kas gavosi.... Dukrytę, kaip rankinuką, į parankę ar ant vežimėlio ratų ir pirmyn. Susitikimai su šeima, draugais, senais pažįstamais... Pasisėdėjimai kavinėse ar svečiuose, ilgi pasivaikščiojimai parkuose, kelionės į kitus miestus (dažniausiai į gimtinę). Tačiau to ne gana, noriu ne tik pramogauti bet ir nuveikti ką nors naudingo, ką nors, kas leistų tobulėti kaip asmenybei. Bandysiu tai įgyvendinti užsiimdama savanoriavimu, jei kas priims su vaiku ant rankų. Nepabandžius nesužinosiu!
Iš tikro, nesijaučiu labai motiniška. Gal dėl to ir nejaučiu didelių pokyčių savo gyvenime. Nepaisant kūdikio ant rankų, toliau orentuojuosi būtent į savo pasitenkinimą gyvenimu. Bet, juk, laiminga mama - laimingas vaikas! Tiesa? Esu įsitikinusi, kad turiu padėti vaikui augti pačiam, o ne auginti jį kaip man norėtųsi.
Aliza tobulėja lyg pagal vadovėlį, tad esu linkusi manyti, kad dėmesio jai skiriu pakankamai. Nemanau, kad skirdama dar daugiau laiko jos tobulėjimui, kažką paskubinčiau. Manau, kad viską, kas priklauso išmoks kai ateis tam laikas.
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą