Nepakartojami Europos sodai kerinčių spalvų jūroje. Amsterdamas. Utrechtas. (Olandija) 3d.

Trečioji diena. 

Pusryčiai. Lagaminai. Autobusas. Lekiam į Amsterdamą. Gidės ištarti žodžiai "įkvėpkite neriam" privertė suklusti kas čia bus. Tad, su visu autobusu, "nėrėm" tiesiai po vandeniu esančiu tuneliu. Keistas jausmas žinant, kad virš galvos tyvuliuoja vanduo.

Dešinėje pusėje matosi tunelis iš po vandens.

Pagal grafiką pirmiausia turėjome keliauti į sodą Kaukenhofą. Bet, kažkodėl, pirmas sustojimas Olandijos sostinėje Amsterdame. Amsterdamo centras, tai kažkas unikalaus. Margaspalviai namai su kreivais fasadais pastatyti ant vandens. Visas miesto centras išraižytas vandens kanalais ir tiltukais.

Visos pakrantės apstatytos dviračiais, kur besisuksi ten prirakinti dviračiai. Ši transporto priemonė yra pagrindinė Amsterdame ir tai tikriausiai yra gyvenimo stilius. O svarbiausia, tai nestovėti ant dviračio tako, nes tai tikrai labai pavojinga.

Eilinį kartą laikas buvo labai suspaustas, tad vos ne bėgom apžiūrėjom didinguosius Amsterdamo pastatus. Apsilankėme pagrindinėje miesto aikštėje – Dam. Tai viena pagrindinių susitikimo vietų tarp vietinių žmonių, kurioje įsikūręs žymusis vaškinių figūrų muziejus. Aikštėje pasirodė daug mimų bei gatvės muzikantų, sukuriančių šiltą ir jaukią aplinką.

Aplankėme ir  Singel kanalo gėlių turgų. Visi žinom, kad tulpių gimtinė yra būtent Amsterdame. Tad šiame gėlių turgelyje galima nusipirkti unikalių tulpių svogūnėlių, parsivežti ir pasodinti namuose. Dvi pakuotes prigriebiau ir aš. Vienos pakuotės (10vnt.) kaina 3 - 4 eurai.

Turgus iš kanalo pusės.

Užsibuvome turgelyje, tad paskubomis lėkėm iki sutartos susitikimui vietos. Sutartoje vietoje jau nieko neradome, mūsų grupelė matomai tuo metu jau apžiūrinėjo Raudonųjų žibintų kvartalą, mes likome jo nepamatę. Keliaudami link laivo, dar spėjome užbėgti į saldainių parduotuvę ir vaikams nupirkti įvairių guminukų. Su lauktuvėm šioje kelionėje buvo prastoki reikalai, nes arba nedirba parduotuvės, arba visai nėra tam laiko.

Pažintis su miestu, plaukiant laivu miesto kanalu (12 eur). Perspėjo, kad jei kas nespės, tai jau laivas tikrai nelauks. Spėjom. Na dietos tai tikrai teko laikytis, nes pietums laiko ir vėl neliko. Bandėm "susiveikti" ką nors išsinešimui, bet dėl laiko stokos nepavyko.

7 tiltų arkos vienoje vietoje.

Plaukiant kanalu nustebino maži namukai ant vandens. Pasirodo juose gyvena žmonės. Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, bet šiuose namuose yra visko, kas būtina ir ką turi kiekvienas butas ar tai namas, pastatyta sausumoje. Turi kanalizaciją, vandentiekį, elektrą. Yra įrengti modernūs kambariai, virtuvės, vonios, miegamieji ir t.t. Kai kurie namukai net turi savo terasas.

Asmterdamiečiai juokauja, kad kanaluose yra 3 metrai vandens, 3 metrai purvo ir 3 metrai dviračių, kurie paskandinti kanaluose. Juokaujama, kad amsterdamiečių mėgiamas užsiėmimas kanaluose skandinti kaimynų dviračius. O štai foto matosi, kaip yra tvarkomi vandens kanalai.  

Iš kanalo dugno traukiami dviračiai.

 

Dviračių stovėjimo aikštelė.

Toliau keliaujame  į tradicinį žemės ūkį, kuriame supažindino su olandiškų sūrių gamybos procesu ir davė jų paragauti. Klumpių dirbtuvėje stebėjome, kaip gimsta šis apavas. Šiais laikais, tai vyksta labai paprastai, prakaito lieti tikrai nereikia. Tam yra skirtos specialios staklės, kuriomis jos išdrožiamos. Belieka tik jas numarginti ir į prekybą. Ten nusipirkome šviežių sūrių - sūrių kainos 7-8 eurai už mažiukus, 11 - 12 eurų už didesnius sūrius. Galima buvo įsigyti ir klumpių, ir įvairių suvenyrų. 

Dėl susidariusių kamščių nespėjome į Keukenhofo sodą. Tad šios vietos lankymą atidėjo kitai dienai, taip iš kelionės grafiko išklysdami apie 3 valandas. 

Nakvojome Utrechte. Hotel de Paasberg vėlgi ne iš geriausių, bet gan įdomus. Surasti savam kambariui prireikė kilti su liftu (senybinis liftas, su ranka uždaromomis durimis), ir dar užlipti siaurais, labai stačiais laiptais. Tai saugiai tikrai neatrodė, o dar nešant lagaminus. Kambariai pakankamai tvarkingi, tik "pridusę" (nevėdinti). Kadangi su maitinimu kelionės metu prastoki reikalai, tai normalu, jog ir mūsų maistas pasibaigė. Į Hotelį nuvažiavome 19 val. Buvo pranešta, kad parduotuvė dirba tik iki 20 val. O juk dar tą parduotuvę reikia surasti. Tad jos  paieškos vyko bėgute. Radom, ir dirba pasirodo šie tiek ilgiau. Tik va kita bėda, duonos lentynos tuščios. Radom baltą duoną su razinom (o gal ten bulka buvo, nesuprasi). Taip gimė sumuštiniai - duona su razinom užtepta tepamu sūreliu + kumpis + sūris. Kyla klausimas, o koks gi skonis? Atsakymas - razinų skonis :D Valgyti tikrai galima, pamėginkit, gal ir jums patiks ;). Taip atrodė mūsų pietūs, kitai dienai, autobuse. 

Vakare išėjome pasivaikščioti po vakarinį Utrechą. Gražus, jaukus miestelis. Užsukome į Kinų restoraną pavakarieniauti. Užsisakėme žaliosios arbatos ir vištienos su daržovėms bei ryžiais (apie 17 eur).

Kėlėmės labai ankstyvą rytą, buvo sunkoka atmerkti akis. Prie nakvynės įskaičiuoti pusryčiai buvo skanūs ir gausūs (švediškas stalas).

Mama Renata