Visai netrukus įvyks vienas didžiausių pokyčių mano gyvenime, mūsų
šeimos gyvenime. Teoriškai žinau kas mūsų laukia, tačiau be galo sunku suvokti,
kad tai iš ties vyksta. Jei jau man sunku suvokti, tai mano vyrui tikriausiai,
tai padaryti dar sunkiau. Nepaisant didžiulio pilvo prieš akis, apsunkusio
judėjimo, vis stiprėjančių kūdikėlio judesių, išties labai sunku patikėti, kad
tai tikra… Liko mėnesis laukimo su tikimybe, kad mūsų pirmas vaikutis pasirodys
pora savaičių anksčiau arba vėliau. Tik mėnesis!
Nėštumas - labai įdomi patirtis. Iš tikro, tikėjausi kažko žymiai
įspūdingiau. Maniau, kiekviena diena bus kažkuo ypatinga - nauji pojūčiai,
emocijos, naujos žinios. Bet viskas vyko taip iš lėto, kad buvo apstu laiko
priprasti ir viską priimti kaip savaime suprantamą dalyką apie kurį nelabai
turiu ką papasakoti. Žinoma, kiekvienas nėštumas yra kitoks, man pasisekė, kad
viskas vyko labai sklandžiai. Visada galvojau, kad būsiu jautri, pikta, irzli,
tačiau jau nuo antro trimestro, nepaisant kelių fizinių nepatogumų, kiekvieną
dieną mėgaujuosi ramybe ir tikrai labai geromis emocijomis. Tyrimų rezultatai
geri, vaikutis vystosi kaip priklauso. Ar gi gali būti geriau?
Pirmas trimestras prabėgo labai greitai. Be to, kad dalį jo nė
nesilaukiau, dalį jo dar nežinojau, kad laukiuosi, likusi dalis buvo darbo,
namų ir pakitusios savijautos derinimas. Pirmais mėnesiais dar ketinau
fotografuotis kiekvieną savaitę ir stebėti kūno pokyčius, svarsčiau kokią
muziką duosiu paklausyti savo vaikučiui, planavau keliauti į baseiną ar šiaip
užsiimti mankštomis. Tačiau, kad ir kaip gražiai visa tai skamba ir atrodo
(pilna pavyzdžių internete), tam poreikio visai neturėjau, tad savęs ir
neprievartavau.
Antras trimestras, palyginus su pirmu, buvo žymiai lėtesnis.
Pajutus pirmus kūdikėlio judesius laikas, rodosi, visai sustojo. Jokių naujų
pojūčių, tik iš lėto augantis pilvas… Jokių naujų klausimų, tik labiausiai
įkyrėjęs “Gal jau žinai, berniukas ar mergaitė?”. Darbe kolegos, jau seniai
nubalsavo, kad bus mergaitė. Veido oda, pilvo forma ir aukštis (pagal
internetą) irgi sako, kad bus mergaitė. Galiausiai ir daktarė pasižiūrėjus
pasakė, jog atrodo, kad bus mergaitė. 100% negarantavo. Na, pažiūrėsim kiek
tame tiesos. Pati kažkaip, visai nesuku galvos, visada norėjau tiesiog vaiko.
Paskutinis trimestras atėjo visai nejučia. Tik išėjusi į
dekretines atostogas (du mėnesiai prieš gimdymą) po truputį pradėjau jausti
žymiai didesnį nepatogumą, sunkumą… Pilvas, kaip ir priklauso, pradėjo augti
daug greičiau. Įpusėjus aštuntam nėštumo mėnesiui pradėjau vaikščioti kaip
pingvinas. Skubėti - misija neįmanoma, fiziškai nebegaliu greitai eiti. Net
juokas ima pagalvojus, kad taip lėtai tikriausiai nesu vaikščiojusi.
Ramu buvo kai atrodė jog gimdymas dar toli toli. Kai dar
nereikėjo skubėti ruoštis vaikučio atėjimui. Ir štai, likus šiek tiek daugiau
nei mėnesiui su puse iki gimdymo, stovėdama parduotuvėje prieš drėgnų
servetėlių kūdikiui lentynas, pradėjau panikuoti. “Tai vyksta, tai tikrai
vyksta!” - kartojau sau. Likus šiek tiek daugiau nei mėnesiui, žinau ką reikia
įsigyti, ką reikia turėti, bet stovėdama prie lentynos su vaikiškais rūbeliais
pasijutau visiškai “žalia”. Niekada nerinkau rūbų kitam žmogui… Niekada nebuvau
iš ties atsakinga už kitą asmenį.. Ir štai, atėjo laikas, kai turiu nuspręsti kokių
pampersų reikia, kokias servetėles naudoti, kokius rūbėlius pirkti, kokias
skalbimo priemones rinktis. N-tąjį kartą prieinanti salės darbuotoja paklausti,
ar gali kuo padėti, apsispręsti nepadėjo. Sąrašą lyg ir turėjau, bet ar tikrai
viską įsigijau? Na, tai sužinosiu atėjus laikui.
Pirmus septynis nėštumo mėnesius aš tiesiog skaitinėjau apie tai,
kas einamąją savaitę vyksta su mano kūnu ir mūsų kūdikėliu. Apie pasiruošimą
vaikučio atėjimui į šį pasaulį ir naujagimio priežiūrą daugiausia informacijos
gavau iš visų mane supančių mamyčių asmeninių istorijų. Tikrai nesijaučiau
žinanti ką man reikės turėti, kaip elgtis, kaip rūpintis vaiku. Tačiau išėjusi
atostogų suvokiau, kad devyni mėnesiai yra daugiau nei užtektinai pasiruošti
šeimos pagausėjimui. Turiu omenyje, pakankamai pasiruošti naujam šeimos nariui,
nes būti pilnai pasiruošus tikrai neįmanoma.
Kaip aš priėjau tokios išvados? Vilniuje apstu paskaitėlių apie
nėštumą, gimdymą, naujagimio priežiūrą, žindymą, kuriose dalyvavimas yra
nemokamas arba už simbolinį mokestį. Tereikia išsirinkti kas labiausiai domina
ir užsiregistruoti. Tik išėjus atostogų, būtent tai ir padariau.
Užsiregistravau į visas galimas paskaitas Vilniuje. Na, ne visai visas, tiesiog
visas kurios mane labiau sudomino ir vyko man tinkamu laiku. Mėnesio aktyvaus
dalyvavimo įvairiose paskaitėlėse, man tikrai užteko, kad jausčiausi žinanti
pakankamai. Jausčiausi rami.
Kažkodėl
viskas atrodo taip paprasta, ir kartu žinau, kad pirmą kartą laikydama
naujagimį rankose tikrai ne iš karto pasijausiu mama. Kad ir kiek dabar
žinočiau, žiūrėdama į mūsų mažąjį šeimos narį, jausiuosi nieko nežinanti.
Ramina mintis, kad kitos sugebėjo, aš tikrai ne prastesnė. Be to, šalia visada
bus vyras, gimtoji šeima, draugai, kurie pasiruošę padėti.
Mama Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą