Ilgai laukta pirmojo trimestro pabaiga!

Na štai, ilgai laukta pirmojo trimestro pabaiga! Laikas slinko ypač lėtai. Paskutinėmis jo dienomis guodžiau save, kad greitai baigsis visi blogumai. Bent trims mėnesiams... Gaila, kad tai nevyksta akimirksniu perkopus į keturioliktą savaitę. O būtų gerai!

Džiugina sumažėjusi persileidimo tikimybė. Rodos, nyksta kurį laiką slėgęs vangumas ir apatija aplinkai. Net nepatogiai jaučiuosi šitiek laiko pralaukusi šio nėštumo ir neskraidanti padebesiais kaip kitos būsimos mamytės. Po truputį atsistato energija. Buvo akimirkų, kad, rodos, griūk ir miegok, o nutaikius tokią progą niekaip nepavykdavo užmigti.

Nebekyla skrandžio rūgštys, pykinimas taip pat beveik praėjo. Keista, kad taip ir nepasitaikė produktų, nuo kurių mane pykintų. Na, gal tik vienas... Vienintelė pykinimo priežastis buvo alkis arba pykindavo išvis be jokios priežasties. Dažniausiai priežasties nereikėjo. Pasisekė, kad apsiėjau tik su pykinimu, o ir jis nepakenčiamas buvo tik septintąją nėštumo savaitę. Tad galiu pasigirti, gana lengva nėštumo pradžia.

O, va, prastas apetitas niekaip nepalieka manęs ramybėje. Viskas neskanu. Kai valgau, tai įveikiu tik dalį porcijos. Tenkinau kiekvieną savo įgeidį, kad tik kažką suvalgyčiau. Tiesa, keistų poreikių kažkaip nebuvo. Neprireikė porcijos raugintų agurkėlių su ledais. Netraukė nei rūgštūs, nei sūrūs, nei saldūs patiekalai. Tačiau visada įsigeisdavau kažkokio specifinio skonio ir negalėdavau nurimti, kol jis neatsidurdavo mano burnoje. Šaltibarščiai, sriuba, ledai, gaivūs vaisų kokteiliai, vištiena… Taip taip, šitiek kovojau už vegetares mamytes ir pasidaviau keptam vištienos ketvirčiui. Net silpna darėsi, tad ir nevaržiau savęs.

Dėl pykinimo, skrandžio rūgščių, prasto apetito valgiau išties nedaug ir kitaip. Jau nukrito beveik 5 kilogramai. Skaičiau, kad tai nėra blogai,  tai yra normalu, tad nesijaudinu. Bet vis tiek labai džiugu, kad svorio kritimas sustojo. Nors augti dar nepradėjo, žinau, kad atsiimsiu su kaupu. Kūno formos taip pat dar nepakito, bet kelis kartus jau spėjau apsidžiaugti užaugusiu pilvuku. Džiaugdavausi iki kol jis dingdavo. Nesijuokit, bet visus kartus paaiškėjo, kad tai tik dujos. Panašu, kad pilvuko sulauksiu tik kitais metais.

Kadangi pavojingiausiu laikomas periodas jau baigėsi, pakilo ūpas imti į rankas ir skaityti knygas apie gimdymą, sukti galvą dėl to, kur norėsiu gimdyti. Jau norisi pradėti galvoti apie kraitelį. Per atostogas būtinai tuo užsiimsiu. Viskas ateina natūraliai ir nereikia pritempti, nereikia persistengti. Dar vis keista žinoti, kad laukiuosi. 

Aistė