Pirmosios nėštumo savaitės

Sužinojusi, kad laukiuosi, dar kelias dienas virpėjau nuo užliejusių emocijų pertekliaus. Svarbiausia buvo pranešti apie šią džiugią žinią visiems mane supantiems žmonėms. Nemoku džiaugtis viena… Tačiau emocijos yra tik viena medalio pusė. Noriu pasidalinti plačiau ir kitokia patirtimi.

Vizitas pas daktarę nebebuvo toks nejaukus, kaip būdavo anksčiau. Tiesa, prieš jį nusipirkau dar vieną testą, kad būčiau tikra, jog nuėjusi neapsikvailinsiu. Įsitikinus, kad laukiuosi, mano mintys klaidžiojo visai kitur. Daktarė mane apžiūrėjo, pamatavo spaudimą, pasvėrė. Kaip suprantu, taip darys kiekvieną mūsų susitikimą. Suglumino tik vienas klausimas: “Ar gimdysi?”, net sustingau, bet nepasimečiau ir atsakiau, kad “Žinoma!” Kaip kitaip? Reikėjo prisiminti šeimos narių ligas, labiausiai domino, ar buvo sergančių diabetu. Dovanų gavau knygutę apie nėštumą, šiek tiek reklamos apie produktus nėščiosioms ir didelę krūvelę lapelių kraujo tyrimams bei vieną šlapimo tyrimui.

Kitą dieną, po vizito poliklinikoje, jau šiek tiek susigyvenusi su naujienomis, prisėdau paskaitinėti daktarės įteiktą knygutę. Buvo įdomu prisiminti, kad nėštumo trukmė skaičiuojama nuo paskutinio ciklo pirmos dienos. Man tai buvo visai iš galvos išgaravę, o ir mane supantiems žmonėms tai buvo gana didelė naujiena. Juk pirmas dvi savo nėštumo savaites aš net nebuvau nėščia. O simptomai, kuriuos jaučiau rugsėjo mėnesio viduryje, tikrai buvo dėl to, kad laukiausi. Gimdos tempimas, pykinimas... Tik testą darytis buvo dar per anksti, kodėl anksčiau to nežinojau? Buvau girdėjus, kad po savaitės, kai pastoji, testas jau turi būti teigiamas, pasirodo būna, kad reikia laukti ilgiau. 2-3 dienos po kito ciklo pirmos dienos pats tas išsiaiškinti, ar jau galima džiaugtis.

Žinia, kad laukiuosi, nejučiomis apvertė mano visą buitį. Jau pirmomis dienomis, prasidėjo paranoja, ką valgyt, kada valgyt?

Pakėlusi savo katę susimąsčiau, ar tik ne per sunkiai keliu. Tą patį pagalvojau ir nešdama šiukšles. Absurdas. Pačiai juokinga. Šitiek laiko planavau, šitiek apie tai svajojau, o, kai mano norai pradėjo pildytis, pasimečiau. Tikriausiai ir pati nesitikėjau, kad man pavyks taip greitai pastoti. Nepaisant didelių emocijų pliūpsnio, natūraliai atsirado poreikis daržovėms, vaisiams. Panašu, kad  kūnas iškart žino, ko ir kada jam reikia.

 Buvo pradėjęs gąsdinti maudimas gimdos srityje. Apie jį skaičiau tik dalyje apie pirmą vaiko vystymosi mėnesį. Tačiau daktarė nuramino, kad taip turi būti. Juk gimdoje be sustojimo auga kūdikėlis. Nė nenumaniau, kad nuo tos akimirkos, kai sužinosiu, kad  laukiuosi, aš nuolatos kažką jausiu savo organizme. Tai gimdos tempimas, tai krūtų jautrumas, tai pykinimas…

Sulaukus septintos savaitės pradžios suvokiau, kad pykinimo jausmas, užliejęs anksčiau, visai nebuvo pykinimas. Nežinau, kas ten. Repeticija? Kaip man buvo pasakyta, tai prasidėjo pats smagumas. Kažin kodėl tikėjausi, kad viską priimsiu su malonumu? Keturios dienos nuolatinio pykinimo tikrai nėra malonu.  Nei džiuvėsėliai, nei sausainiai to šleikštulio nenumalšina. Padeda tik mėtiniai saldainiai, tačiau, kad ir nepykina juos laikant burnoje, bet nuo jų skonio jau darosi kitaip bloga. Trumpam pakeičiau cukruotais imbiero kubeliais, pykinimą kažkiek numalšina, tačiau šis skonis man niekada nepatiko.

Septintos savaitės pabaigoje pykinimą pakeitė nuolatinis alkio pojūtis. Kuris, tarp kitko, numalšinamas keliais kąsniais, tačiau neilgam. Pasisekė tiems, kurie nieko prieš pabaigti mano užsisakytą porciją. Kartais sumaišydavau alkio jausmą su pykinimu. Tuo pačiu apniko ir bemiegės naktys bei nuovargio dienos. Naktimis kelias valandas numigus pabundu ir tada jau lyg ir sapnuoju, bet nesijaučiu mieganti. Keistas jausmas. O jau po pietų pradeda darytis sunku, norisi miego, bet reikia dirbti.

Kai jau žinau, kad laukiuosi, drąsiau naršyti internete ir ieškoti informacijos apie tai, kas su manimi šiuo metu vyksta. Kas vyksta su mano būsimu pirmagimiu. O ir mamytės tapo atviresnės, linkusios prisiminti ir plačiau papasakoto apie savo patirtį. Gal dauguma galvoja, kad  dar neturinčioms vaikų ir nesilaukiančioms merginoms tai neįdomu. Man būtų buvę įdomu. Kaip kažkam sakiau, man nė nereikia laukt ir galvoti, kas bus, man viską papasakoja mane supančios mamytės.

Aistė