2023 m. birželio 25 d., sekmadienis

Ėjom naktį, ėjom dieną. TrenkTuras per Jonines'23 su Gjensidige - 13+50 km. Marcinkonys

Tai ilgiausias (dviejų dienų) TrenkTuro suorganizuotas žygis, kuris vyko per Jonines. Šį kartą viskas buvo kitaip, nei visada. Galėjome pasirinktinai žygiuoti naktį arba dieną,  arba ir naktį, ir dieną... Mes pasirinkome naktį eiti 13 km. ir dieną 50 km. Iš ties per nesusikalbėjimą naktinį ėjom 13 km., nors pasirodo abi norėjome 25 km. Būna kartais ir taip :D. Tik nuvykusios apsistojome palapinių miestelyje šalia renginio strato. Labai patiko ši TrenkTuro pasiūlyta nakvynės galimybė. Palapinėje buvau miegojusi gal prieš gerus 10 metų, tad teko prisimint turistavimo laikus :D. Kolegė prisimatavo nakvynę automobilyje, besiruošdama ilgesnėms kelioninėms išvykoms. 




Įsikūrusios savo poilsiui skirtus guolius išėjome į naktinį žygį. Kadangi išėjome šiek tiek po 20 val, tai dar buvo ganėtinai šviesu. Naktinis maršrutas labai patiko. Pasižiūrėjome kur ir kas yra ta "Meškos šikna", pasėdėjome Klonio/gaidžio kopoje, tik jūros ošimo trūko :D. Pasigrožėjome atsiveriančiais vaizdais nuo Šaudzyklos kalno. Toliau maršrutas vedė per papartynus. Kaip ir priklauso per Jonines, ieškojom paparčio žiedo. Spėkit ar radome? ;) 




















Na ir kaip priklauso naktiniam žygiui, maršrutą baiginėjome jau sutemus. Sekėme nuo prožektorių šviesos spindinčiomis, atšvaitais pažymėtomis, maršruto rodyklėmis. Žinoma, mes nebūtume mes, jei nors šiek tiek nenuklystume į šoną :D. Nejauku man naktį miškuose... Visa laimė daugiau žygeivių tuo metu netoliese ėjo. Naktinis 13 km. maršrutas įveiktas per 2 val. ir 38 min. Buvo labai smagu. 







Grįžusios į palapinių miestelį, vakarienei gavome užkandžiu, panaktipiečiavom ir bandėm nors šiek tiek pailsėti prieš laukiantį 50 km. dienos žygį. Užmigti buvo sunku, nes teko klausytis garsios muzikos, juk Joninės :D.



Pabudau jau skambant ramiai, tyliai muzikai. Lengvai papusryčiavom. Susivyniojom palapinę ir pirmyn į dienos žygį.




O vat čia ir prasidėjo. Žadėto debesuoto dangaus taip ir nesulaukėme. Visą dieną belen kaip kaitino saulė (karščiui esu labai nepakanti). Ne gana, kad buvo labai karšta, tai diduma maršruto kelio buvo smėlio įkalnės ir nuokalnės. Dalis maršruto skaldyto akmens kelias. Nemaža atkarpa tiesiog žvyrkelio, kur dusina ne tik nuo karščio, bet ir nuo pravažiuojančių mašinų sukeltų dulkių. Ištvėrmės ugdymas 100%. Šį kartą 50 km ėjom, tiksliau gal šliaužėm 13 val. 23 min. Ankstesniuosius eitus 50 km maršrutus nuėjom per 10 ir 11 val. 



















Vietomis, nuo karščio, rodosi net veido oda bando atsiskirti nuo galvos :D. Iš batų ir kojinių nespėjom purtyt smėlio, ko pasekoje šį kartą susirinkau tiek puslių, kiek dar nesu turėjusi nei vieno žygio metu. Dar prie viso to, iš niekur nieko pusiaukelėj į klubą įsisuko skausmas, kuris buvo nepakenčiamas lipant į smėlėtas  įkalnes. Labai džiaugiamės, gal truputį ir didžiuojamės (šiaip tai  labai didžiuojamės :D), kad vis tik nepasidavėm ir įveikėme šį žygį.
Na, ko gavom į valias, tai užkandžių. Ne tik pilvai pilni buvo, bet ir kuprinės pilnos. 
Savanoriai rodėsi šiek tiek  pasyvesni nei visada (karštis manau kaltas), bet visi su šypsenom veiduose pasitiko  žygeivius. Žygeiviai kaip visada labai draugiški, pasiūlantys pagalbą, pasidomintys kaip mums sekasi ir pan. 
Bet va pats maršrutas man šį kartą nebuvo ypatingai gražus. Pasąmonė tikriausiai laukė ankstesniuose solo maršrutuose matytų vaizdų. 


Naktinis 13 km buvo ženkliai smagesnis.
Ėjom naktį, ėjom dieną ir viso įveikėm 63 km. Tai mūsų su Toma rekordas! Mažais žingsneliais link 100 km. ;)





Iki kitų susižygiavimų!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą