Prioritetas
yra sveikas miegas, maistas,
ir neišvengiamos atsakomybės. Visa
kita pamiršk.
Atsipalaiduok.
Tikrai jokios naudos iš persistengimo.
Trūksta
energijos? Išsimiegok. Pavalgyk. Gal sveikiau maitinantis suvartojamas
nepakankamas kiekis kalorijų?
Galva
sukasi nuo minčių audros? Užrašyk viską, kas tik šauna į galvą, ant popieriaus
lapo (tinka ir elektroninė versija) ir atidėk ateičiai. Dar bus laiko prie jų
grįžti.
Dabar
atsikvėpk. Pailsėk.
Nesvarbu,
kaip dažnai kartoju, kad judu į priekį mažais žingsneliais, aš esu linkusi
persistengti, apžioti tiek, kiek tikrai nesukramtysiu... Taip įsijaučiu į
kažkokią veiklą, pvz. savo gyvenimo tvarkymą, kad galiausiai galva sprogsta nuo
planų, idėjų ar šiaip minčių, nieko nebespėju, planai griūna, motyvacija
tirpsta... Blogiausiu atveju - grįžtu nuo kur pradėjau ir nebenoriu vėl judėti
į priekį... Tai mano didžiausia šių dienų baimė. Tikrai nenoriu grįžti atgal!
Tačiau,
keli žingsniai atgal yra priimtina ir, manau, tikrai sveika. Kažkada, kažkur
skaičiau apie gėjų parado tikslą. Užsifiksavo viena frazė: du žingsniai į
priekį, vienas žingsnis atgal. Mintis: gėjų paradas skirtas šokiruoti žmones,
kad įsisenėjusių pažiūrų asmenys sutikę realų homoseksualų žmogų priimtų jį
natūraliau ("Visai ne toks kokį mačiau per televizorių..."). Nemoku
išreikšti svetimų minčių, tikiuosi aišku, kas norima pasakyti... Žodžiu,
šokiravus organizmą su dideliais pokyčiais, jis lengviau priima mažesnius, ne
tokius apsunkinančius pokyčius.
Pailsėjus,
atsigavus, nurimus, galima vėl, gal būt dar mažesniais žingsneliais, judėt į
priekį.
Pirmyn!
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą