 |
| Kol sėdėti nemoka, o drabužiai varžo judesius, šaltesniu metų laiku fotografuoti yra šiek tiek sunkiau. Tad, Alizos, pirmojo rudens fotosesija atrodo kažkaip taip :D |
Penktasis Alizos mėnuo
prabėgo šiek tiek lėčiau nei visi kiti. Paklausta, kodėl, tikrai neatsakyčiau.
Gal dėl to, kad Aliza augo ne taip greit, kaip prieš tai. Šį kartą priaugo tik
0.3 kg ir vos 1.5 cm. Tai gi, sveria 7.6 kg, o ūgis 70.5 cm. Išvaizda gal labai
ir nepasikeitė, tačiau mūsų dukrytei šis mėnuo siejasi su daug įvairių fizinių
pasiekimų. Nerimavau, kad dukrytė jau vėluoja atlikti kai kuriuos veiksmus,
nors tikrai nebuvo tam priežasties.
Nuo pirmo Alizos mėnesio
laukiau, kada gi ji atras savo kojytes. Ne vienas jos lankytojas užsiminė apie
tai, tad tikėjausi, kad tai bus gana anksti. Klydau. Kojytes mūsų mergina
pagavo, ir nebe paleidžia, penktojo mėnesio pradžioje. Pasirodo taip, kaip ir priklauso.
Man pergyvenant, kad Aliza nesiverčia nuo pilvo ant nugaros, penktojo mėnesio
pirmomis dienomis ji ėmė ir apsivertė nuo nugaros ant pilvo. Tereikėjo ją
palikti erdvesnėje vietoje ant kietesnio pagrindo, t.y. ant grindų (patiesus
minkštesnį pledą). Tiesa, dažnai ji nesivarto, matyt gerai ir taip kaip guli...
Nors Aliza vartytis
nemėgsta, bet, vietoj to, ji vis energingiau riečiasi norėdama atsisėsti.
Kartais iš pusiau sėdimos pozicijos, įsikibus man į rankas, net gi pavyksta atsisėsti.
Bet vengiu leisti mėgautis sėdėjimu ilgiau nei keliolika sekundžių, dar anksti.
Teoriškai, sėdėt galima tik nuo pusės metų. Tiesa, tai jai nesutrukdo sėstis
dar, dar ir dar kartą. Kartais net pyksta jei nepadedu.
Artėjant prie amžiaus,
kai Aliza jau sėdės, ropos, vaikščios, pradėjau daugiau apie tai pasidomėti.
Net išsigandau, kad galėjau sugadinti savo vaikui stuburą! Nuo antro mėnesio
natūraliai išeidavo leisti Alizai tvirtai įsiremti kojomis. Patogiau ir,
žinoma, lengviau laikyti rankose. Perskaičius net kelis straipsnius, kad
statyti vaiką reikia pradėti tik tada, kai jis tvirtai sėdi, net supanikavau.
Pasikonsultavus su kinezioterapiaute nusiraminau. Sakė nieko tokio, svarbu
nepersistengti. Teorija dažnai prasilenkia su realybe, todėl labai svarbu
pasikonsultuoti su specialistu.
Kai Alizai sukako keturi
mėnesiai, leidau pažįstamai kinezioterapiautei ją šiek tiek “pakamuoti” (tai ne
kankinimas, o naudinga mankšta!). Pradžioje Alizai labai patiko prisilietimai
ir mankšta, bet atliekant paskutinius veiksmus pravirko kaip niekada nebuvo
verkus. Man net širdį suspaudė, o ir nuraminti nebuvo taip paprasta.
Tikriausiai dėl to, kad tai pirmas kartas kai nešokau iškart tenkinti Alizos
poreikių. Pasak kinezioterapiautę, vaiko plaučių pravėdinimas verkimu, nėra
bobučių pasakos ir tai iš ties reikalinga.
Mūsų mažylė jau dabar
tikra tėvelio dukrytė. Nesitikėjau, kad nė
penkių mėnesių nesulaukusiam vaikui tėtis yra toks svarbus asmuo… Vieną vakarą,
mano vyrui ilgiau užtrukus darbe, Aliza tapo neįprastai nerami. Rodos padariau
viską, kad nurimtų, o ji vis tiek raukėsi ir zirzėjo lyg kažkas būtų negerai.
Grįžus vyrui namo, jam paėmus dukrytę į rankas, ji nurimo. Ne tik nurimo, bet
ir džiaugsmingai krykštavo visą likusią dienos dalį.
Nors jokių žodžių dar
neištaria, rodos “kalba” Aliza vis protingiau. Atkreipti dėmesį bando ne tik
rėkimu ar verkimu, bet ir džiaugsmingu šūkavimu. O kokia laime nušvinta
veidukas, kai pavyksta tai padaryti. Kaip virpa mano širdis klausantis, kaip ji
“pasakoja” apie savo sapnus, dienos įvykius ar, tiesiog, kilusias emocijas.
Taip išraiškingai, taip emocionaliai. Taip gera stebėti kaip ji auga ir
tobulėja. Būti mama vienas malonumas.
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą