2016 m. lapkričio 8 d., antradienis

Alizai penki mėnesiai



Kol sėdėti nemoka, o drabužiai varžo judesius, šaltesniu metų laiku fotografuoti yra šiek tiek sunkiau. Tad, Alizos, pirmojo rudens fotosesija atrodo kažkaip taip :D

Penktasis Alizos mėnuo prabėgo šiek tiek lėčiau nei visi kiti. Paklausta, kodėl, tikrai neatsakyčiau. Gal dėl to, kad Aliza augo ne taip greit, kaip prieš tai. Šį kartą priaugo tik 0.3 kg ir vos 1.5 cm. Tai gi, sveria 7.6 kg, o ūgis 70.5 cm. Išvaizda gal labai ir nepasikeitė, tačiau mūsų dukrytei šis mėnuo siejasi su daug įvairių fizinių pasiekimų. Nerimavau, kad dukrytė jau vėluoja atlikti kai kuriuos veiksmus, nors tikrai nebuvo tam priežasties.

Nuo pirmo Alizos mėnesio laukiau, kada gi ji atras savo kojytes. Ne vienas jos lankytojas užsiminė apie tai, tad tikėjausi, kad tai bus gana anksti. Klydau. Kojytes mūsų mergina pagavo, ir nebe paleidžia, penktojo mėnesio pradžioje. Pasirodo taip, kaip ir priklauso. Man pergyvenant, kad Aliza nesiverčia nuo pilvo ant nugaros, penktojo mėnesio pirmomis dienomis ji ėmė ir apsivertė nuo nugaros ant pilvo. Tereikėjo ją palikti erdvesnėje vietoje ant kietesnio pagrindo, t.y. ant grindų (patiesus minkštesnį pledą). Tiesa, dažnai ji nesivarto, matyt gerai ir taip kaip guli...

Nors Aliza vartytis nemėgsta, bet, vietoj to, ji vis energingiau riečiasi norėdama atsisėsti. Kartais iš pusiau sėdimos pozicijos, įsikibus man į rankas, net gi pavyksta atsisėsti. Bet vengiu leisti mėgautis sėdėjimu ilgiau nei keliolika sekundžių, dar anksti. Teoriškai, sėdėt galima tik nuo pusės metų. Tiesa, tai jai nesutrukdo sėstis dar, dar ir dar kartą. Kartais net pyksta jei nepadedu.

Artėjant prie amžiaus, kai Aliza jau sėdės, ropos, vaikščios, pradėjau daugiau apie tai pasidomėti. Net išsigandau, kad galėjau sugadinti savo vaikui stuburą! Nuo antro mėnesio natūraliai išeidavo leisti Alizai tvirtai įsiremti kojomis. Patogiau ir, žinoma, lengviau laikyti rankose. Perskaičius net kelis straipsnius, kad statyti vaiką reikia pradėti tik tada, kai jis tvirtai sėdi, net supanikavau. Pasikonsultavus su kinezioterapiaute nusiraminau. Sakė nieko tokio, svarbu nepersistengti. Teorija dažnai prasilenkia su realybe, todėl labai svarbu pasikonsultuoti su specialistu.

Kai Alizai sukako keturi mėnesiai, leidau pažįstamai kinezioterapiautei ją šiek tiek “pakamuoti” (tai ne kankinimas, o naudinga mankšta!). Pradžioje Alizai labai patiko prisilietimai ir mankšta, bet atliekant paskutinius veiksmus pravirko kaip niekada nebuvo verkus. Man net širdį suspaudė, o ir nuraminti nebuvo taip paprasta. Tikriausiai dėl to, kad tai pirmas kartas kai nešokau iškart tenkinti Alizos poreikių. Pasak kinezioterapiautę, vaiko plaučių pravėdinimas verkimu, nėra bobučių pasakos ir tai iš ties reikalinga.

Mūsų mažylė jau dabar tikra tėvelio dukrytė. Nesitikėjau, kad nė penkių mėnesių nesulaukusiam vaikui tėtis yra toks svarbus asmuo… Vieną vakarą, mano vyrui ilgiau užtrukus darbe, Aliza tapo neįprastai nerami. Rodos padariau viską, kad nurimtų, o ji vis tiek raukėsi ir zirzėjo lyg kažkas būtų negerai. Grįžus vyrui namo, jam paėmus dukrytę į rankas, ji nurimo. Ne tik nurimo, bet ir džiaugsmingai krykštavo visą likusią dienos dalį.

Nors jokių žodžių dar neištaria, rodos “kalba” Aliza vis protingiau. Atkreipti dėmesį bando ne tik rėkimu ar verkimu, bet ir džiaugsmingu šūkavimu. O kokia laime nušvinta veidukas, kai pavyksta tai padaryti. Kaip virpa mano širdis klausantis, kaip ji “pasakoja” apie savo sapnus, dienos įvykius ar, tiesiog, kilusias emocijas. Taip išraiškingai, taip emocionaliai. Taip gera stebėti kaip ji auga ir tobulėja. Būti mama vienas malonumas.


Aistė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą