Aš už minimalizmą!

Jau kuris laikas vis pagalvoju, kaip būtų smagu turėti elektroninį laikrodį - radiją. Naktį nubudus nereiktų ieškoti telefono, kad sužinoti, kiek valandų (lyg tai būtų labai svarbu...) - skaičiukai šviestų iš toli. Dažniau klausyčiau radijo - nereiktų sukti galvos, kokią muziką noriu klausyti, daugiau sužinočiau apie tai, kas vyksta Lietuvoje (lyg kompiuteriu to negalėčiau padaryti). Vilioja mintis atsikelti su muzika ar rytinėmis žiniomis. Tiesiog, atrodo, namai būtų šiek tiek jaukesni, turint tokį prietaisą. Bet nekyla rankos įsigyti šios žavios interjero detalės, nes vieną kart ją jau turėjau. Ilgai netrukus atidaviau ją, kaip man nereikalingą, vietą užimantį, dulkes renkantį daiktą.

Mintis iš Ajahn Barhm knygos "Atverk savo širdies duris".

Minimalizmas veža! Džiaugiuosi atsikračius daugybės dalykų, kurių visai nepasigendu. Kuo daugiau išdalinu/išmetu, tuo labiau susimąstau prieš įsigydama kažką naujo! Tačiau mintis vis atakuoja kelios smulkmenos, kurias atidaviau, bet norėčiau vėl turėti savo namuose. Kol kas laikausi, vadovaujuosi taisykle "Pasvajosi ir praeis". Dažniausiai suveikia, noras praeina. Šios taisyklės vadovaujuosi ir prieš įsigydama tai, ko dar nesu turėjusi. Patirtis rodo, kad esu padarius daug klaidų. Kaip norisi iš anksto žinoti, ko man reikės, ko nereikės, ko norėsiu, ko nebenorėsiu...

Užliejus emocijoms, sunku racionaliai įvertinti ar ilgam man reikės to materialaus niekučio, ar iš vis man jo reikia. Užliejus emocijoms, noras kažką įsigyti tampa sunkiai pakeliamas. Gerai, kad, kai kurių daiktų neturiu galimybių įsigyti taip iš karto... Nes, kai mintis susilieja su stipriomis emocijomis, sunku ją išmesti iš galvos ir nepaisant racionalaus įvertinimo - "nereikia", noras niekur nedingsta. Neracionalus noras persekioja kol kitos emocijos pakeičia mintis naujomis. Tikras iššūkis laikytis susikurtos taisyklės - "Pasvajok ir praeis", džiaugiuosi, kad vis dažniau suveikia.

Visa tai sureikšmindama, pastebiu daugybę žmonių "apsėstų vartojiškumo demonu". Vaikščiodama parduotuvėse matau krepšius ar net vežimus pilnus greit savo reikalingumą prarasiančių daiktų. Net širdį spaudžia žinant kur, galiausiai, visa tai atsidurs. Manau, pasaulyje ir taip didelis perteklius šiukšlių atlikusių nuo būtinų prekių. Tikrai ne vienas pastebėjo, kiek plastiko sunaudojama vien maisto pakuotėms...

Tiesa, ne viskas keliauja į konteinerius, kai kurie žmonės kaupia viską lentynose, dėžėse, rūsiuose - gal kada prireiks. Bet, mano akimis, tai ne išeitis. Ar logiška investuoti energiją ir/ar finansus į priemones nenaudojamų daiktų sandėliavimui? Juk daugiau erdvės, tai daugiau laisvės, daugiau laiko, mažiau chaoso, mažiau streso! Vien sumažintas drabužių kiekis sumažina galvos skausmą , sunaudojamos energijos kiekį, streso lygį renkantis, kuo apsirengti. Mano asmeninė patirtis rodo, kad kuo mažiau drabužių, tuo daugiau yra kuo apsirengti. Pripažinsiu - ne visada. Priklausomai nuo stiliaus, gali trūkti drabužių oficialesnėms ar šventiškesnėms progoms.

Tikriausiai. tik patirtis mane išmokys tinkamai nuspręsti, ko prireiks man ne tik šią akimirką bet ir ateityje, kada sukilęs noras tik momentinė užgaida, o kada ilgalaikį pasitenkinimą suteikianti detalė. Kiekviena smulkmena, kurią turėjau, kurios atsisakiau ir kurios vėl noriu, parodo, ką vertinu, prie ko vis grįžtu. Kiekvienas dalykas, kurio nepasigendu, priverčia kelis kart pagalvoti, prieš įsigyjant naują, vietą užimančią, prekę.

Pasikartosiu teigdama, kad minimalizmas veža! Be to, minimalizmas taikytinas ne tik materialiam turtui! Jo nauda akivaizdi ir virtualiam bei dvasiniam pasauliuose.

Aistė