Mamukynas: Sanssouci parkas. Potsdamas - tikrai yra ką pamatyti!

2019 m. liepos 20 d., šeštadienis

Sanssouci parkas. Potsdamas - tikrai yra ką pamatyti!

Kadangi ši kelionė, galima sakyt, buvo ekspromtu, tai "namų darbai" prieš lankantis Potsdame, nebuvo atlikti. Pasirodo, norint čia viską apeiti, apžiūrėti reikėtų mažiausiai 2-3 dienų. Tai nepaprasto grožio parkai, rūmai ir kiti pastatai išsidėstę labai didelėje teritorijoje. Deja, mes turėjome tik vieną dieną (ir tai ne pilną), tad reikėjo rinktis ar daugiau pamatyti, ar išsamiau kažką pasirinkto apžiūrėti. Jei būtume lankę muziejus, tai nebūtume pamatę net pusės tiek, kiek pamatėm šiandien. Muziejus paliekam kitam kartui. Turėsim progą grįžti dar kartą :D.

Potsdamas – Vokietijos miestas, Brandenburgo žemės sostinė. Įsikūręs ant Havelo upės krantų, į pietvakarius nuo Berlyno. Potsdamas iki 1918 m. buvo Prūsijos karalių ir Vokietijos imperijos kaizerių rezidencija. Mieste gausu sujungtų ežerų ir unikalaus kultūrinio reljefo. Pats miestas labai tvarkingas, švarus ir įdomus. Toks įvertinimas man kilo vos praėjus kelias miesto gatveles, beieškant Sanssouci parko.

Viską rasti labai paprasta, nes visur yra nuorodos. Į parką įėjimai yra keli, tad mes kurį pirmą radome, tuo ir įėjome. Tai nebuvo pagrindinis įėjimas.

Parkas mano akimis.

Sanssouci − didžiausias pasaulio paveldo objektas Vokietijoje, Potsdame. Sanssouci parko ansamblis turi baroko, rokoko ir klasicizmo bruožų. Ansamblį sudaro: Sanssouci rūmai, taisyklingojo planavimo parkas, Paveikslų galerija, Naujieji rūmai, Komenso rūmai, Belvederis, Oranžerija.

Pirmiausia priėjome Sanssouci rūmus. Išvertus į lietuvių kalbą, sans souci reiškia „be rūpesčių“. Tokį vardą rūmams suteikė Prūsijos karalius Frydrichas II, mėgęs šią vietą vadinti savo „mažuoju vynuogyno nameliu“. XVIII a. iškilę rūmai buvo skirti karaliui pabėgti nuo rūpesčių, o vėliau tapo nuolatine vasaros rezidencija. Tai nedidelis, bet pagrindinis pastatas, labiau primenantis oranžeriją, nei rūmus. Jis yra siauras, vieno aukšto, tik dešimties kambarių, enfiladas, įskaitant aptarnavimo ir personalo kambarius už jų. Po kelių dešimtmečių Sansusi rūmų kompleksą papildė nauji didingi rūmai, parke iškilo paviljonai ir kiti statiniai, tačiau Frydrichas II pirmenybę visuomet teikė senajam pastatui. Rūmuose karaliaus Frydricho kvietimu lankydavosi to meto šviesuomenė: filosofai, muzikai, mokslininkai, jų tarpe ir Volteras.

Kitas prieitas pastatas - Nuotraukų galerija. Tai yra seniausias išlikęs muziejus, pastatytas valdovui Vokietijoje. Frederikas II buvo aistringas paveikslų rinkėjas. Jaunystėje jis pirmenybę skyrė šiuolaikiniam rokoko menui Prancūzijoje, o jo kambarių Sanssouci sienas puošė jo mėgstamiausio dailininko Antoine Watteau paveikslai. Po jo įstojimo į sostą 1740 m. Karalius vis labiau domėjosi istoriniais paveikslais, kurie tuo metu buvo labai vertinami. Ypatingai jis domėjosi ir rinko renesanso , metodizmo ir baroko meno kūrinius, daugiausia iš italų ir flamandų menininkų.

Obelisko įėjimas yra rytinė Sanssouci parko riba.

Į dešinę pusę nuo Obelisko įėjimo, Sanssoucio parke, stovi Taikos bažnyčia, arba Friedenskirche, pastatyta 1844 m.

Į kairę nuo Obelisko įėjimo yra Neptūno grotas (vokiečių kalba: Neptungrotte). Jis bbuvo sukurtas 1751–1757 m. Neptūnas simbolizuoja santykį su vandeniu. Šonuose esančios konvekcijos, suskirstytos į krioklių formą ir vidus, pagamintas iš daugelio tikrųjų kriauklių.

Pastatas, esantis į vakarus nuo Sanssouci rūmų, papildo paveikslų galeriją, kuri yra į rytus. Abu pastatai siejasi su vasaros rūmais. Parkas pasakiško grožio.

Orangerieschloss. Oranžerija.

Frederikas II, savo karaliavimo metu, stengėsi statyti reprezentatyvius pastatus aplink pilį. Vienas iš jų yra Belvedere ant kalno, vadinamo „Klausberg“, netoli Potsdamo, pastatytas tarp 1770–1772 m. Pagrindinis Frederiko konstrukcijų tikslas buvo puošti aplink pilį esančią teritoriją. Tai kaip ir apžvalgos bokštelis, nuo kurio turėtų atsiverti nuostabūs vaizdai, tačiau laiptai buvo užtverti grandinėmis, kas mane labai nuvylė...

Naujieji rūmai. Pats įspūdingiausias pastatas. "Vakarinėje sodo dalyje, pasibaigus Septynerių metų karui (1756–1763), 1769 metais Frydricho Didžiojo nurodymu buvo pastatyti naujieji rūmai (vok. Neues Palais), kurių barokinių formų galybė bei monumentali ekspresija turėjo liudyti Prūsijos šlovę bei pergalę. Virš dviem šimtais salių garsėjusių rūmų yra iškilęs milžiniškas kupolas, kurio viršūnę užbaigia trijų gracijų aukštai iškelta Prūsijos sosto karūna. Vien tai, kad pastatas yra didžiausias visos Prūsijos barokinis statinys, rodo, koks akivaizdus kontrastas egzistuoja tarp pirmųjų rūmų kameriškumo ir antrųjų patoso, kurį įkūnijo architektas Johannas Gottfriedas Büringas, padedamas gausios skulptorių, dekoravusių fasadą, komandos. Nepaisant to, kad naujųjų rūmų architektūroje tiesiogiai šlovinama Prūsija, Frydrichas Didysis, sakoma, niekada juose negyvenęs, saugodamas ištikimybę pirmiesiems savo paties sugalvotiems rūmams, kurių lokalizacija leido apžvelgti plačią parko ir jame esančių pastatų panoramą. Ją 1755 metais naujųjų rūmų architektas Büringas papildė, pastatydamas karaliui, nuo pat jaunystės turėjusiam paveikslų kolekcionavimo aistrą, atskirą galeriją (vok. Bildergalerie) – pirmąjį Vokietijoje muziejinį pastatą. Pastato paskirtį nurodė fasade, atgręžtame į sodo pusę, įkomponuotos alegorinės meno bei mokslo skulptūros – Johanno Gottliebo Heymüllerio ir Johanno Peterio Benckerto kūriniai. Kaip ir kiti ansamblio pastatai, galerija buvo papuošta jos didingumą bei reikšmę pabrėžiančiu kupolu – architektūroje įprastu valdžios ir galios simboliu. Valdovo kolekcijoje puikavosi jo pamėgto Prancūzijos rokoko tapytojo Antoine’o Watteu paveikslai, didingi bei kameriški paties karaliaus ir dvariškių portretai, nutapyti rūmų dailininko Antoine’o Pesne, taip pat garsusis Correggio „Dvejojantis Tomas“, Guido Reni „Kleopatros mirtis“, Rembrandto, Rubenso, Van Dycko drobės. " Šaltinis -> Krantai.

Kinų namas, tai Rotondinis arbatos namelis. Šio namelio eksterjeras dekoruotas auksu žėrinčiomis, kinų apdarais vilkinčiomis, kinų pozomis stovinčiomis bei sėdinčiomis, beveik natūralaus dydžio europietiškus veidus turinčiomis skulptūromis.