Praėjo beveik vieneri
metai nuo dienos, kai susikrovėme visus daiktus ir iškeliavome laimės ieškoti į
kitą šalį. Pasitaisysiu, ne laimės ieškot išvykom, ir taip laimingi buvome,
išvykom ieškoti nuotykių. Kartu su mumis ir mažoji, tuo metu dar dviejų metų, Aliza.
Aišku, nesuprato tada
vaikas, kas čia įvyko, kodėl su močiute, tetomis, dėdėmis, pusbroliu,
pusseserėmis ir draugais bendraujama tik video skambučiais. Matėsi, kad jų
ilgisi, dažnai klausinėjo, prašė paskambinti. Sunku turėjo būti ištrauktai iš
darželio ir didelio artimųjų rato adaptuotis vietoje, kurioje iš pažįstamųjų
tik mamytė ir tėvelis. Na ir dėdė su kuriuo susipažino atvykusi. Gretimam parke
kiekvieną dieną buvo vis kiti vaikai,
rečiau ir oras leido išlįsti iš namų, o dar ir ne tas amžius buvo, kad su
kitais žaisti, tik stebėdavo. Žodžiu, vieniša turėjo būti, bet Aliza apsiprato
greitai. Pačioje pradžioje labai nenorėjo paleisti nei vieno mūsų iš savo
akiračio, bet vėliau suprato, kad visada grįšim.
Atrodo, kad daugiausiai
streso Aliza patyrė man pradėjus dirbti. Po daugiau nei dviejų su puse metų, beveik
nepertraukiamo laiko kartu, ji nežinojo ką reiškia likti namie, kai mama visą
dieną darbe. Per keturis mėnesius, ištisom parom būnant šalia mamos tikriausiai
primiršo, kad kažkada lankė darželį. Oj kokia Aliza ant manęs pikta buvo.
Elgesiu šiek tiek priminė savaitę, kai nutraukiau žindymą. Manęs neprisileido,
jei tik kas - pas tėtį. Grįžus iš darbo pirmas dalykas galvoje buvo apkabinti
savo vaiką, o ji nuo manęs net bėgdavo. Plyšo širdis. Ir taip geras pora savaičių.
Vėliau išpuolė dar vienas
iššūkis - susiklostė tokios sąlygos, kad teko pusantro mėnesio pabūti visai be
mamos. Bet Alizai pusantro mėnesio su išsiilgtais artimaisiais nebuvo taip jau
blogai. Tikiu, kad prie to prisidėjo ir geras paruošimas. Vizitui gimtinėje
ruošiau mažąją dvi savaites. Aiškinau, kad reiks mamai sakyti "Ate,
ate", vardinau kam reikės sakyti "Labas", sakiau, kad mama
skambins, kaip tuo metu skambindavome visiems likusiems Lietuvoje. Aliza
nenorėjo palikti mamos, bet kartu ir nekantravo pasimatyti su artimaisiais.
Atsisveikino su mama be problemų.
Video pokalbių metu, vėl
gi, pasireiškė pyktis mamos pusėn, nenoras kalbėti. Nors dažnai - jei
bandydavau atsisveikinti anksčiau - susigraudindavo. Paklausta ar nori pas
mamą, gal vos kelis kartus atsakė, kad nori... Kur gi norės pas mamą, kai
gimtinėje tiek daug žmonių aplinkui? Ir visi tokie dėmesingi, mylintys, o čia
tik tėveliai ir dėdė. Tos savaitės man buvo didesnis iššūkis nei vaikui. Gal ir
galėčiau be vaiko gyventi, tikrai rasčiau veiklos, bet nenorėčiau. Aliza labai
papildo mano gyvenimą.
Šiandien Aliza jau
mėnesis naujame darželyje. Kol tėveliai dirba, ji smagiai sau laiką leidžia
multikultūrinėje aplinkoje. Pirmą savaitę vos spėdavom atsisveikinti, ji jau
nušiaušus pas vaikus, sunku buvo pasiimti iš darželio. Antrą ir trečią
savaitėmis teko kovoti, kad eitų ir jame pasiliktų... Dabar apsiprato. Sunkiai
keliasi, reiškia nenorą, bet po trumpų derybų valosi dantis, šukuojasi,
rengiasi ir eina. Grižus jos jau laukia kiemo draugai. Gal ir pasiilgsta, bet
nelabai jau reikia ir skambinti Lietuvoje likusiems artimiesiems. Na nebent
parodyti kiek vaikų aplink. Ekstravertė kaip ir abu tėveliai.
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą