2019 m. liepos 31 d., trečiadienis

Aliza. Mažoji emigrantė


Praėjo beveik vieneri metai nuo dienos, kai susikrovėme visus daiktus ir iškeliavome laimės ieškoti į kitą šalį. Pasitaisysiu, ne laimės ieškot išvykom, ir taip laimingi buvome, išvykom ieškoti nuotykių. Kartu su mumis ir mažoji, tuo metu dar dviejų metų, Aliza.
Aišku, nesuprato tada vaikas, kas čia įvyko, kodėl su močiute, tetomis, dėdėmis, pusbroliu, pusseserėmis ir draugais bendraujama tik video skambučiais. Matėsi, kad jų ilgisi, dažnai klausinėjo, prašė paskambinti. Sunku turėjo būti ištrauktai iš darželio ir didelio artimųjų rato adaptuotis vietoje, kurioje iš pažįstamųjų tik mamytė ir tėvelis. Na ir dėdė su kuriuo susipažino atvykusi. Gretimam parke  kiekvieną dieną buvo vis kiti vaikai, rečiau ir oras leido išlįsti iš namų, o dar ir ne tas amžius buvo, kad su kitais žaisti, tik stebėdavo. Žodžiu, vieniša turėjo būti, bet Aliza apsiprato greitai. Pačioje pradžioje labai nenorėjo paleisti nei vieno mūsų iš savo akiračio, bet vėliau suprato, kad visada grįšim.
Atrodo, kad daugiausiai streso Aliza patyrė man pradėjus dirbti. Po daugiau nei dviejų su puse metų, beveik nepertraukiamo laiko kartu, ji nežinojo ką reiškia likti namie, kai mama visą dieną darbe. Per keturis mėnesius, ištisom parom būnant šalia mamos tikriausiai primiršo, kad kažkada lankė darželį. Oj kokia Aliza ant manęs pikta buvo. Elgesiu šiek tiek priminė savaitę, kai nutraukiau žindymą. Manęs neprisileido, jei tik kas - pas tėtį. Grįžus iš darbo pirmas dalykas galvoje buvo apkabinti savo vaiką, o ji nuo manęs net bėgdavo. Plyšo širdis. Ir taip geras pora savaičių.
Vėliau išpuolė dar vienas iššūkis - susiklostė tokios sąlygos, kad teko pusantro mėnesio pabūti visai be mamos. Bet Alizai pusantro mėnesio su išsiilgtais artimaisiais nebuvo taip jau blogai. Tikiu, kad prie to prisidėjo ir geras paruošimas. Vizitui gimtinėje ruošiau mažąją dvi savaites. Aiškinau, kad reiks mamai sakyti "Ate, ate", vardinau kam reikės sakyti "Labas", sakiau, kad mama skambins, kaip tuo metu skambindavome visiems likusiems Lietuvoje. Aliza nenorėjo palikti mamos, bet kartu ir nekantravo pasimatyti su artimaisiais. Atsisveikino su mama be problemų.
Video pokalbių metu, vėl gi, pasireiškė pyktis mamos pusėn, nenoras kalbėti. Nors dažnai - jei bandydavau atsisveikinti anksčiau - susigraudindavo. Paklausta ar nori pas mamą, gal vos kelis kartus atsakė, kad nori... Kur gi norės pas mamą, kai gimtinėje tiek daug žmonių aplinkui? Ir visi tokie dėmesingi, mylintys, o čia tik tėveliai ir dėdė. Tos savaitės man buvo didesnis iššūkis nei vaikui. Gal ir galėčiau be vaiko gyventi, tikrai rasčiau veiklos, bet nenorėčiau. Aliza labai papildo mano gyvenimą.
Šiandien Aliza jau mėnesis naujame darželyje. Kol tėveliai dirba, ji smagiai sau laiką leidžia multikultūrinėje aplinkoje. Pirmą savaitę vos spėdavom atsisveikinti, ji jau nušiaušus pas vaikus, sunku buvo pasiimti iš darželio. Antrą ir trečią savaitėmis teko kovoti, kad eitų ir jame pasiliktų... Dabar apsiprato. Sunkiai keliasi, reiškia nenorą, bet po trumpų derybų valosi dantis, šukuojasi, rengiasi ir eina. Grižus jos jau laukia kiemo draugai. Gal ir pasiilgsta, bet nelabai jau reikia ir skambinti Lietuvoje likusiems artimiesiems. Na nebent parodyti kiek vaikų aplink. Ekstravertė kaip ir abu tėveliai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą