Nesu
aš uoli katalikė, Bažnyčioje lankausi retai, bet prieš porą savaičių klausiausi
pamokslo, kuris paliko antspaudą mano dūšioj... Žodis žodin neatkartosiu, bet
ten buvo protingos mintys išsakytos ir verčiančios susimąstyt. Nebijokit, tai
nebus davatkiškas svaidymasis žaibais ir grasinimas pragaro ugnimi nusidėjėliams
:)
Esmė
buvo tokia: "Prieš daug metų ištremtieji į Sibirą žmonės būdami toli nuo
namų, iškentę baisias dvasines ir fizines kančias vis tiek mokėjo džiaugtis. Susėdę
prie labai skurdaus šv. Kūčių stalo sukalbėdavo maldą ir už tuos likusius
Lietuvoje, už savo tėvynę. O mes dabar vaistinėj išperkam mėnesines „Mezym“
atsargas, sėdam prie nuo maisto lūžtančių stalų ir skundžiamės, pykstam kaip mums
blogai čia gyventi ir pamirštam pagrindinę šv. Kalėdų esmę - džiaugtis ir
dalytis džiaugsmu su kitais..."
Sutikit
yra tiesos tame. Tad pasidžiaukim tuo ką turim čia ir dabar bei žmonėmis
kuriuos mylim. Nesakau, kad visiems
gyvenimas geras ir visko užtenka, bet jei mes nealkstantys ir neskurstantys
speige pvz.- pasidalysim maistu su alkstančiais, paaukosim kelis eurus labdaros
akcijai ar nuvešim maisto gyvūnėlių prieglaudai, pasidalysim nebereikalingais
žaislais ar drabužiais - taip neleisim užgesti savo žmoniškumo ugnelei ir
galbūt kažkam pabūsim tuo stebuklingu Kalėdų seneliu, kuris truputį padėdamas -
kažkam padarė didelį stebuklą...
Ramaus
šv. Kūčių vakaro ir gražių švenčių visiems!
Zita
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą