reklama

2017 m. vasario 7 d., antradienis

O mes važiuojam ir važiuojam


Prieš pastojant mano didžiausios baimės buvo užstrigti namuose ir prarasti draugus dėl išsiskyrusių interesų. Paradoksalu, tačiau paskutinius metus (na, beveik metus) nieko daugiau neveikiu tik vis kažkur judu (nieko įspūdingo, bet judu). Susitinku su savo draugais, leidžiu laiką su šeimos nariais. Su vienais dažniau, su kitais rečiau, bet nesijaučiu praradusi nė vieno, jaučiuosi net gi įsigijusi daugiau.
Manau, galiu drąsiai teigti, kad automobilis ir teisė jį valdyti mamai yra didžiausias pliusas auginant mažą vaikutį. Nereikia laukti kol vyras grįš iš darbo, nereikia laukti savaitgalio, nereikia laukti jokios pagalbos, kad būtų galima ištrūkti iš namų, iš savo skersai išilgai išnaršyto kiemo (ir aplink jį). Tereikia kokio nors pomėgio ar lakios vaizduotės ir “davai” į trasą.
Mano problema ta, kad su pomėgiais ir vaizduote šiek tiek sudėtinga, bet, kad nesėdėt namie, seku paskui savo draugus ar šeimos narius (tiksliau paskui sesę). Pasižiūrėjus į kalendorių tik ir matau susitikimus su draugais, pažįstamais, šeimos nariais. Keliaujam į kavines, prekybos centrus, vaikštom po parkus ir Vilniaus miesto centrą, tiesiog leidžiam laiką svečiuose. Kviečiu ir pas save, tiesa, retai, nes pati esu linkus prašytis į svečius, tad to tikiuosi ir iš kitų, bet, kaip supratau - nespėja, nes tai tai padarau pirma (turiu tam laiko).
Ne, tai ką išvardinau viršuje, tikrai nėra vienintelė veikla, kuria užsiimu. Su dukryte dažnai apsilankome ir įvairiuose renginiuose. Per paskutinius 8 mėnesius buvom keliuose koncertuose, nesuskaičiuojamam kiekyje, oficialių ir nelabai, paskaitų ir kitokių teminių susitikimų. Pradžioje Aliza viską pramiegodavo, paaugus jau pati “veliasi” į diskusijas, krykštauja, bendrauja su kalbančiais. Visada, net ir džiaugsmingai pareikšdama apie savo buvimą, gauna didžiausius pagyrimus dėl savo ramumo.
Be pavienių, netyčia internete užmatytų veiklų, aš priklausau dar ir periodiškai susitinkančiam merginų klubui su kuriuo ne tik kepam karštus sumuštinius bei žiūrim filmus (tai darėm tik vieną kartą), bet ir susipažįstam su įvairiausiomis profesijomis, jų atstovais. Lankėmės psichiatrinėje ligoninėje, SPA paslaugų salone, A. Gustaičio aviacijos institute pilotavau orlaivio simuliatorių, kol Aliza leido laiką su kartu veikloje dalyvaujančia mergina... Bendravom su psichiatre, sesele, kineziterapiautėmis, pilotu ir t.t. Mes su Aliza visada laukiamos ir net skatinamos kartu visur dalyvauti.
Nemažai laiko praleidžiu gimtinėje. Be baimės leidžiuosi į valandos kelionę tik dviese su dukryte. Svarbiausia, kad būtų sausa, soti ir pavargus, tada be problemų išmiega visą kelią. Dviese pasiekti Kauną taip pat ne problema, svarbiausia susidaryti orientacinį planelį, kada vaikas miegos (važiavimui), kada reikės patalpų maitinimui bei pervystymui ir pasistengti, kad jos tuo metu būtų netoliese. Kadangi Aliza planelio nežinojo, tai teko žindyti parduotuvės patalpose tiesiog atsisėdus ant laiptų. Smagu kai vaikui tai nekelia problemų, Aliza pripratus žįsti pasislėpus po skarele bet kokioje pozoje.
Šiek tiek didesnis iššūkis yra kelių valandų kelionės. Išsiruošusi į tokias keliones visada turiu bent vieną kompanijoną neskaitant dukrytės. Drauges nusekiau į Gargždus, Klaipėdą, su sese  bei vyru pramogavome vasarinėje Liepojoje ir su sese apsižvalgėme žieminėje Palangoje. Be didesnių problemų, gana sklandžiai suvažinėjome į abi puses ir smagiai po kelias valandas praleidom minėtuose miestuose.
Visos turėtos baimės išsisklaidė negrįžtamai, dažniau net pagalvoju, kad reikėtų ilgiau namie pabūti, pailsėti, pagulėti, tačiau taip net nebesigauna. Mes važiuojam ir važiuojam ir neketinam nustoti tai daryti.

Mūsų kelios kelionės:
Pažintinė, poilsinė kelionė. Kūdikis ne stabdis.  
Keistų objektų apsuptyje. Žalvario parkas.
Žiemą lekiam į pajūrį! Poilsis Palangoje.

Aistė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą