Pėsčiomis nuo Bridlingtono iki Failio 33,56 km (Anglija). Mano pats įspūdingiausias pėsčiųjų žygis.

Išsimiegojusios pajūrio viešbutuke, kilome anksti ryte, papusryčiavome ir iškeliavome į nežinią. Nežinią todėl, kad tikrai nežinojome ar norimas maršrutas visas yra praeinamas. Žygio pradžia jūros dugnu... Taip, taip, būtent jūros dugnu, nes vakar vakare šioje vietoje daužėsi didelės bangos į betonines krantines... O dabar jūra tiek "iškeliavusi" , kad galime drąsiai keliauti dugnu :D. 

Saulutė pasislėpusi debesyse, kas manau būdinga tuose kraštuose. Bet gan šiltas, ramus oras... Žygiui pats tas. Kuo tolyn nuo Bridlingtono, tuo uolos didesnės, gražesnės. Baltumas akina, akmenys dar šlapi, kai kurie apaugę jūros dumbliais, kas rodo, kad čia dažniau karaliauja jūros bangos, nei atoslūgiai... Pirmą kartą keliauju pajūriu, kurio pagrindas balti įvairaus dydžio akmenys, uolienos... 

Pamačiusios pirmus laiptus vedančius ant uolų iš kart užlipome. Nežinia, kada čia ta jūra vėl grįžta ir apsemia visą krantą, tiesiog nesidomėjome, o gal ir nėra tikslaus laiko, kaip nori gamta, taip ir išdykauja... 

Šiek tiek paėjus skardžio viršūne, smalsumas vistiek mus nuvedė eiti pakrante. Turėjome apie 40 min kelio iki kitų laiptų, jūra tikrai neturėtų taip staigiai sugrįžti (čia mes taip nusprendėm, ar tai save taip raminome :D). Ir neklydome, saugiai nuėjome iki kitų laiptų... Eidamos grožėjomės ten gulinčiais akmenukais, kriauklytėm, jų grožiu, formomis... Taip pat smalsią akį traukė ir baltos didžiulės uolos, kurios kuo tolyn, tuo didyn... 

Toliau, užlipusios nelabai patogiais laiptais, uolų viršūnėmis keliavome link geriančio dinozauro uolos (The drinking dinosaur). Skardžiai tokie aukšti, kad žiūrint žemyn, net man nebijančiai aukščio svaigo galva. Juk smalsu, karts nuo karto prieiti kuo arčiau krašto ir pažiūrėti žemyn ;). 

Taip besigrožėdamos vaizdais priėjome geriančio dinozauro uolas. O taip vadinasi todėl, kad iš ties uolos vandenyje taip išsidėsčiusios jog atrodo, kad dinozauras geria vandenį. Ne iš karto tai įžiūrėjau, nors dabar atrodo, tai akivaizdu :D. Dar viena smagi akimirka, kad šalia šių uolų laisve mėgaujasi ruoniukai. Vieni nardo bangose, kiti valiojasi, ritinėjasi pakrantėje. 

Toliau skardžių takas vedė link švyturio. Ten kavinukė, suvenyrai (nusipirkau magnetuką), tualetas... Labai išalkusios dar nesijautėm, tad nuo švyturio leidomės į  dar vieną nuostabaus grožio vietą - Selwicks įlanką. Gaila jūra šioje vietoje, tuo metu, nebuvo atslūgusi tiek, kad galėtume pasivaikščioti tarp uolų, bet išdrįsome pabraidyti ledinėje šiaurės jūroje. Iš jūros visą laiką mus stebėjo ruonių akytės. Pasakiškai graži vieta, pasakiškai geras jausmas ten būti... 

Matosi  ruoniukas žvelgiantis į mus :D 

Deja, reik keliauti toliau, kad spėtume savo maršrutą iki sutemų... Palikusios įlanką su smalsiaisiais ruoniukais, kopėm vis aukščiau. Užsukome į visus takelius pasigrožėti uolomis, kai kur rodėsi gan pavojinga, bet tas smalsumas... Taip keliaudamos priėjome kitą kavinukę, kurioje ir stabtelėjome pasistiprinti. Vaizdas į jūra su gražia įlanka, į kurią jau nesileidome. Neatrodė ji tokia įspūdinga, tad pataupėme ir laiką, ir kojytes :D. 

Bet į sekančią įlanką (Thornwick bay) jau užsukome. Šiek tiek atslūgus jūrai, šioje įlankoje jau galėjome pasigrožėti jūros dugnu, dugne esančiom uolienom aplipusiom kriauklytėm ir atsivėrusiom arkom uolose iš arti. Tiesa, akmenys laabai slidūs, kelis kartus vos kojos neišsisukau, bet iki tikslo dasigavau. Kadangi uolos įvauraus dydžio, tai ant kai kurių užsiropšti reik turėti jėgytės plius reik spėti užšokti, kol grįžtanti banga neužlieja kojų. Pasigrožėjusios, pakopinėjusios įlankos uolienom, keliaujam toliau... Na mes nebūtume mes, negrįšim gi tuo pačiu taku, kuriuo atėjom.. Tad radusios tarpą tarp uolų, kabarojamės juo. Jėgų reikalauja, bet įdomu... Taip perkopėm į kitą įlankėlę, į kurią tiesioginio tako nėra... Išėjimas lyg ir kažkada buvęs, tai rodo laiptų likučiai vedantys į stačią įkalnę. Užsikabarojusios ant skardžio, kelias minutes pailsėjusios keliavom toliau. 

Kuo tolyn, tuo uolos aukštyn, vėjas didyn, plaukai į visas puses... Kojos jau nelabai klauso, bet vaizdai ir toliau pasakiškai gražūs. 

Taip pat teko praeiti pro vietas, kur yra įrengtos aikštelės paukščių stebėjimui. 

"Užburiantys, kvapą gniaužiantys, nuostabūs – tai tik keli žodžiai, kuriuos vartoja lankytojai, kalbėdami apie RSPB Bempton uolas šlovingoje Jorkšyro pakrantėje. Pavasarį ir vasarą, net ir rudens pradžioj čia plūsta apie pusė milijono jūros paukščių. Iš šešių saugių apžvalgos taškų ant uolos atsiveria įspūdingi paukščių lizdai ir fantastiški pakrantės vaizdai." Info iš interneto platybių.

Uola "Drambliukas"

Kai tolumoje pamatėme papludimį, kuris reiškia žygio pabaigos pradžią, nudžiugome. Bet tas džiugesys per anksti, nes nėra taip paprasta į tą papludimį nusileisti :D. Iš pradžių reikėjo nemažai paėjėti, kad rastume nusileidimo taką, kuris leidosi žemyn stačiais vingiais žemyn. Man jis buvo labai skausmingas, nes žygio metu įsitaisiau skaudžią traumytę mažajam kojos pirštukui, tai kiekvienas žingsnis vedantis žemyn buvo skausmingas. Svajojau tik kaip savo kojas įmerksiu į ledinį jūros vandenį :D. 

Ledinis vanduo atgaivino, gavau antrą įkvėpimą. Pajūriu, tiksliau vėl jūros dugnu, basomis kojomis paskutiniai 7 km nutupsėti ir tikslas pasiektas! Nuo Bridlingtono iki Failio 33,56 km įveikti! Užtrukome beveik 11 valandų. Buvo pats įspūdingiausias, kada nors eitas mano žygis! 

Ačiū sesei už suorganizuotą žygį, na ir žinoma už kompaniją :D. 

Renata