Rytinis prabėgimas palei Atlantą ne tik kojom sėkmingas, bet ir akims – užtikau sendaikčių turgų, matyt, trečiadieniais veikia. Išsidėlioję savo prekes prekeiviai šnekučiuojasi bepradedančios lįsti saulės fone, sustojus paklausti dėl prekės ateina šalia esantys pasidomėti, kas, ko nori, „padeda“ susikalbėti portugališkai... Sudėtingas tas susikalbėjimo procesas, kai portugališkai tik obrigado (ačiū) moki, bet visgi suderėjau ir įsigijau antikvarinę portugališką vazelę. Daugiausiai pastangų pareikalavo aiškinimas, kad dabar nepasiėmusi pinigų, bėgioju, kad greit grįšiu namo pasiimti ir atgal ateisiu susimokėti. Jergau, rodant beliko tik špagatą padaryti...
Visą „apsidžiaugusią“, kad pavyko sandėris su vietiniais,
išvežė į Portą. Šįkart mašiną palikome
požeminėje aikštelėje pačiame miesto centre. Stovėjimo kaina 7,65 eurai (už 4,5 val.).
Pirmas aplankytas objektas – Tore dos Clerigos - bažnyčia
su bokštu, kuri puikiai tarnavo kaip orientyras vaikštant po senamiestį. Tai
barokinė bažnyčia, turinti beveik 76 m varpinės
bokštą.
Aplankyta Palacio das Cardosas, Estacao de Sao Bento
(stotis, kuri puošta tradicinėmis
portugališkomis glazūruotomis keraminėmis plokštelėmis azulechomis (dviem
tūkstančiais)).
Taip pat Igreja Sto. Ildefonso (Anot mažojo, bažnyčia prie balandžių po ledų, nes
šalia jos labai garbingo amžiaus senukas lesino balandžius, kurie visiškai
nebijo žmonių), Camara Municipal do Porto (aikštėje staliukai su metalinėm
kėdėm prisėsti pailsėti; nusinešimo problema išspręsta vienos kojos prikabinimu
prie plytelių;), pakeliui į apžvalgos aikštelę aplankyta Mosteiro S. Bento da
Vitoria bažnyčia,toj pačioj gatvėj kita bažnyčia Museu Igreja da Misericordia.
Gatvės gale - apžvalgos aištelė, matos visas Porto senamiestis prie upės. Pasimėgauta portugališkais pyragėliais Pastel de Nata, kuriuos, sako, pagal
slaptą receptą skaniausiai kepa Lisabonoje šv. Jeronimo vienuolyne.
Po istorijos muziejaus, pakilom į parką Paltacio de
Cristal ir viršutine gatve grįžom į senamiestį, praėjom Santo Antonio ligoninę ir
bažnyčias, tarsi sulipusias iš dviejų dalių, Igreja dos Carmelitas (vienuolių
moterų) ir Igreja do Carmo (vienuolių vyrų) . Iš pirmo žvilgsnio, jos
sujungtos, bet, pasirodo, tarp jų yra vieno metro pločio namas, kuriame dar
visai neseniai (gal prieš ketvirtį
amžiaus) gyveno žmonės. O namas tam, kad bažnyčios viena su kita negalėjo
turėjo bendros sienos, tatai skirtingų lyčių vienuolių skaistybei būtų grėsmė.
Kad nebūtų per trumpas pasivaikščiojimas, nukulniavome
dar ir į parką Jardins do Palacio de Cristal.
Na, ir jei atvažiavome tiltu Ponte de D. Luis I (Luišo
Pirmojo tiltas), tai išvažiuodami pravažiavome tiltu Ponte do Infante.
Nueiti
7,21 km.
Pakeliui
namo užsukom melionų, abrikosų, papajų, paciflorų... Egzotika.
Įdomu, viena valgysiu, ar dar bus prisijungiančių?..
7 diena
Tinginio diena. Tikriau – tradicinio maisto ragavimo
diena. Buvome nusprendę pirmiausiai ragauti francesinha sumuštinius Luso
Africano užkandinėje, kuri yra Ovar. Deja, kaip tyčia, ji visą dieną nedirba.
Tad pasigrožėję pačiu miestu važiavome į Sao Jacinto miestelį, kuris yra visai
netoli mūsų apsistojimo vietos, tik 14 km. Ten restoranas „Peixaria“, kuris iš išorės tikrai
nepanašus į restoraną, tačiau patiekalai vykę. Ragavome žuvį (ešerį, sardines),
desertus.
Ryt kylam kiton vieton, arčiau Lisabonos.
Laima
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą