Dar nespėjus man palikti gimdyklos, jau buvo paliesta tema apie antrą vaiką. Tą kartą tai priėmiau maloniai, su juoku. Su humoru šią temą priėmiau ir dar daug kartų, iš skirtingų žmonių. Tačiau, su laiku, tai pradėjo labai įkyrėti. Klausimo, AR bus antras vaikas, gal taip nesureikšminčiau, bet žmonės klausia - KADA? Lyg tai būtų privaloma norma… Absurdas! O jei atsakau, kad antro neplanuojam, tai pasijaučiu lyg padariusi nusikaltimą. Nors, neplanuoti dabar, nereiškia, kad neplanuosim vėliau... Ar būtina dabar žinoti, ko norėsi kelis metus į priekį?
Noriu pabrėžti jog šiandien aš labai džiaugiuosi, kad susilaukiau vienos nuostabiai ramios dukrytės, kuri leidžia man laisvai laviruoti savo gyvenime. Savanaudiška, bet aš nenoriu aukotis ir vargti. Vienas vaikas - malonumas, nes turiu visas sąlygas (jėgų ir laiko) patenkinti savo poreikius. Neįsivaizduoju to su dviem automobilio kėdutėm rankose. Neįsivaizduoju to su dviem, minimalaus amžiaus skirtumo vaikais, vieną po kito, reikalaujančiais dėmesio… Tiesa, sutinku, kad viskas įmanoma, jei tik yra noro ir kantrybės. Tačiau to jau nebūtų galima pavadinti laisve. Na, ne visi laisve pavadintų ir būvimą su vienu vaiku. Tad, supraskite, kalbu grynai iš savo pusės, juk kiekvienam savo. Tikiu, kad yra puikiai susitvarkančių ir su dviem, trim ir dar daugiau panašaus amžiaus vaikų.
Patirtis, kartu su dukryte, prižiūrint dviejų metų berniuką, leido tik dar labiau pasidžiaugti tuo, kad turiu vieną vaikutį. Įsitikinau, kad minimalus amžiaus skirtumas tarp vaikų, man keltų per daug streso. Taip, prie visko galima prisitaikyti, kai jau tai įvyksta, bet sąmoningai rinktis tokį gyvenimą - nemanau kad būtų gera mintis. Esu ganėtinai jautri asmenybė. Buvo gaila "bausti" (turiu omenyje - raminti) mažą vaiką vien dėl to, kad jis garsiai žaidžia ir nenorėdamas gąsdina mano merginą. Žinoma, pasakysit, kad šeimoje kitaip, bet man sunku patikėti.
Ir, vis gi, tai tikriausiai nebūtų tokia dilema, jei aš pati nebūčiau visada svajojusi apie mažiausiai du, minimalaus amžiaus skirtumo, vaikus. Jei iki paskutinės minutės nebūčiau svajojusi iš karto susilaukti dvynukų. Tačiau, kuklesni mano vyro norai, dar nėštumo metu privertė mane giliau paanalizuoti savo užsibrėžtus tikslus. Su laiku priėjau išvados, kad antras vaikas, kaip ir pirmas, turi būti pasirinkimas, o ne pasiaukojimas. Vaikas turi būti norimas, o ne planuojamas iš išskaičiavimo ar laukiamas dėl to, kad visi taip daro, dėl to, kad jaučiamas spaudimas iš aplinkos.
Neneigiu, svajodama apie bent du vaikus, visada tame įžvelgiau daug pliusų vaikų atžvilgiu ir nemanau, kad tai blogas pasirinkimas. Tačiau, kuo daugiau apie tai galvoju, tuo daugiau pliusų įžvelgiu ir bet kuriame kitame pasirinkime… Juk, kad ir kaip gyvenimas susiklostytų, visi turim nuoskaudų, visi turime kuo pasidžiaugti. Mano pačios šeima, puikus pavyzdys!
Nesakau, kad neturėsime daugiau vaikų. Sakau, kad dabar neplanuojam turėti daugiau vaikų. Nenoriu girdėti jokių reikia, reikia kuo greičiau. Noriu, kad noras, turėti antrą vaiką, ateitų iš vidaus, kaip ir pirmąjį kartą. Noriu vėl “išsilakstyti”, pribręsti tokiam žingsniui, noriu turėti kuo pasidalinti, o ne būti “išsiurbta”, nes reikia. Tam tikrai nepradeda spaudimas ir skubinimas!
Kada laikas būti mama?
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą