Šiandien
pamačiau pievoje pūkuotų gėlyčių. Sakau pūkuotų, nes pavadinimo nežinau. Ir
neieškojau visagaliame internete. Nuo to gėlių pūkuotumas ir grožis
nenublanksta. Ir taškas. Ir aklių įkandimai jas beskinant švelnesni nepasidaro.
Kad juos perkūnas, nespėji gainiot - visas kojas ir rankas pažymėjo. Kad ir su
gėlėm, bet besikasydama grįžau iš pievos. Kaip ir nuotaika būtų, bet kaip ir
niežti... Pasidėjau gėlikes ant stalo, kavą užsikaičiau. Ech, galvoju, gal
pasiutimas praeis. Nespėjau „pasikavinti", iškilo grėsmė mano žygdarbiui
pūkuotam. Mažasis spalvino mandalą, o aš leptelėjau,
jog galima ir iš gėlių sudėti mandalą. Kaip pasakyta, taip padaryta. Buvo
naudojamos ir savo surinktos ir mano pūkuotukai. Juk dėl kūrybos nieko negaila!
Žinoma, tai trumpalaikis menas, bet kiek kūrybos, pamąstymo, kur ir ką dėti, o
dar ir kantrybės reikia prie viso to. Žodžiu, buvo sukurta gėlių mandala.
Bedėliojant
gėles viena kita susitrynė tarp pirštų ir žymę paliko. Taip užsiėmimas su
gėlėmis prasitęsė kita forma-žaidimu. Skynė gėlių žiedelius, prieskonius ir
brėžė lape. Žiūrėjo, koks augalas kokia spalva dažo. Labiausiai patiko
violetinio baziliko ir pelargonijos žiedų spalvos, tikriausiai todėl, kad
ryškios. Taigi rytas, sakyčiau, praėjo gan turiningai: sukurta mandala,
suvokta, kad skirtingi augalai skirtingai dažo ir jais galima net piešti, kad
tai gamtiniai dažai.
Mama Laima
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą