Nustok kontroliuoti tave supančius žmones...

"Ką veikei šią savaitę?", "Ką veiksi vėliau?", "Su kuo bendravai?", "Kodėl nepaskambini?" - atrodo tokie nekalti klausimai. "Tu labai dažnai darai tą ir aną.", "Aš tavo vietoje tai...", "Aš tai darau taip ir anaip (priešingai, lyg tai būtų geriau/protingiau)." - sakiniai, kuriuos galima pastebėti visose diskusijose ar pokalbiuose. "Turėtum sveikiau maitintis.", "Turėtum kitaip užimti savo vaiką.", "Per mažai sportuoji.", "Na ir betvarkė čia pas tave..." - paprasčiausi patarimai ir pastebėjimai. "Galėtum dažniau paskambinti..." skamba lyg neįpareigojantis pasiūlymas.

Nereikia frazių "Daryk taip ir anaip.", "Paskambink/parašyk dažniau.", "Pabendrauk su tuo ir anuo", "Nedaryk to ir ano.", kad tavo žodžiai kontroliuotų tave supančius žmones. Netiesioginis įvykių raporto prašymas, pasirinkimų sumenkinimas/nuvertinimas, patarimai, pastebėjimai, pasiūlymai yra žymiai stipresni kontrolės būdai nei tiesioginis nurodinėjimas. Aišku, tai nereiškia, kad tie žmonės kaip kokios marionetės leidžiasi kontroliuojami ir tiksliai įgyvendina kitų išsakytus žodžius. Daugelis, tikriausiai, nė nesureikšmina tokių išsireiškimų, nė nesusivokia, kaip tai įtakoja jų/kitų tolimesnius veiksmus. Vis gi, taip bendraujama kas dieną, nuo pat mažumės.

Mano poreikis kontroliuoti save ir viską, kas vyksta aplinkui, atkreipia dėmesį į žmonių žodžius ir veiksmus, kurie stipriai įtakodavo, gal dar vis kažkiek įtakoja mane. Juk kituose matome tai, kas slypi mūsų sieloje. Nesakau, kad tu tai darai sąmoningai... Bent jau nemanau, kad daugelis vartoja aukščiau minėtus ar panašius išsireiškimus su intencija kažką valdyti, pakeisti ar apriboti... Aš tikrai ne, aš noriu tiktai gero (dažnai girdima frazė, a?). Tikriausiai nė nesusimąstai, kad žmogui, kuriam taip rūpi, ką žmonės pasakys, ką pagalvos, kaip pasijaus... to užtenka, kad jaustųsi kontroliuojamas ar nė nepastebėtų, kad leidžiasi kontroliuojamas. Tokių žmonių yra tikrai ne vienas ir ne du. Aplinkinių kontrolė jiems nepadeda būti laimingesniais, netgi priešingai.

Sakysi, kiekvienas esame atsakingas tik už save? Gal ir tiesa. Kiekvienas esam sau pasaulio bamba, to tikrai nereikia pamiršti vertinant kitų veiksmus, pasakytus žodžius. Bet argi mes ne mąstančios, socialios būtybės? Argi tu nenori priklausyti, patikti, būti mylimas tave supančių žmonių? Ne visų žinoma, būtų juokinga - visiems neįtiksi, bet negi tau nereikia jaustis reikalingu, artimu... bent kam nors? Laimingi tie, kurie sugeba atsiriboti, sugeba išlaikyti balansą nuo pat mažumės. Bet tokie kaip aš, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį tiesiog plaukia pasroviui, jų laimė priklauso nuo aplinkinių. Aš nebuvau mokinama būti savimi, siekti savo tikslų, buvau mokoma koks gyvenimo modelis yra teisingas ir priimtinas, o visa kita... Nebuvo kalbos apie visa kita.

Nustok kontroliuoti tave supančius žmones! Nustok klausinėti, nustok menkinti ir nuvertinti, nustok dalinti neprašytus pasiūlymus ir patarimus, nustok komentuoti, nebent komentarai yra laukiami. Kaip tada bendrauti? Pasakok. Išklausyk. Įvertink. Bent apsimesk, kad supranti. Paklausk ar reikalingi patarimai, pasiūlymai, ar reikalinga pagalba, prieš skubėdamas ją teikti. Pasiteirauk ar tavo komentarai reikalingi. Diskusijos nėra smūgiavimas į vienus vartus, net ir nepritardamas žmogui turi įvertinti jo žodžius, o ne sumenkinti. Nekalbu apie viešas nuotraukas, įrašus ar kitą informaciją pateikiamą socialiniuose tinkluose - jie dedami tam, kad žmonės reaguotų. Bet ir tai, reikėtų pagalvoti ar komentuoti viešai, ar asmeniškai, ar būtina atkreipti visų dėmesį į kažkokias detales (pvz.  klaidas, kažkokią detalę nuotraukoje...). Pats imkis veiksmų, dalyvauk žmogaus gyvenime, o ne suversk visą atsakomybę kitam.

Lengva pasakyti "Būk savimi.", "Koks skirtumas, ką kalba kiti?", bet ar kada susimąstei, kad daugeliui žmonių būti savimi reiškia rūpintis, ką žmonės pasakys, ką pagalvos, kaip pasijaus... Mano akimis rūpestingumas yra vertybė. Rūpinimasis kitų žmonių gerovė yra vertybė. O tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuodamas rūpestingus asmenis tu tik manipuliuoji jų silpnybėmis. Patys kalti? Ne tavo reikalas? Jei ne tavo reikalas, kam išvis kišti savo nuomonę, patarimus ir pasiūlymus? Kam groti žmonėms per sąžinę stengiantis pakreipti jų gyvenimus tau priimtina linkme? Leisk jiems būti savimi. Nori padėti? Nori tiktai gero? Leisk jiems būti savimi! Tai geriausia, ką gali suteikti žmogui. Kiškis tik tada, kai tavęs prašo įsikišti.

Jei labai jau norisi įkišti savo trigrašį ne į savo reikalus, susikurk tinklaraštį, kaip aš, išsiliek ten ir viešindamas suteiksi priėjimą žmonėms, kuriems įdomu. Aišku, tai gaunasi labiau monologas nei dialogas, bet atsiras žmonių, kurie norės su tavimi padiskutuoti, kas yra puikus rodiklis, kad tavo nuomonė ir komentarai laukiami. Tuo momentu...

Aistė