Po emocionalios dienos, dar ir su neįprastai didele kofeino injekcija, varčiausi lovoje ir į galvą lindo visokiausios mintys...
Prisiminiau, kaip visi aplinkui stengiasi kuo sveikiau, kuo natūraliau maitintis - organiškai. ATRODO, kad aš vienintelė dievinu kramtomosios gumos skonio ledus, guminukus, sultinius iš kubelio, greitą maistą ir kolą. Na, bent jau nesaldintą kavą be kofeino namie geriu.
Kuo giliau lendant į fotografiją tuo labiau ATRODO, kad visi tik ir reikalauja nesuvaidinto tikrumo, natūralumo jose, tik aš viena noriu pasipuošti, pakeisti aplinką ar bent jau susitvarkyti, žiūrėti į kamerą ar kažkaip neįprastai išreikšti tuo metu kilusią emociją. Ir visai nenoriu atsiminti kiek spuogų tada turėjau, kokio gylio poros, raukšlės buvo mano veide, su mielu noru paslėpčiau kartais per kelnių suspaudimą iškrentančias rinkes ar atsikišusį pilvuką (gal kada išmoksiu)...
Nesuprantu, kaip visi gali būti tokie atviri, stačiokiški ir kartu visiems tokie malonūs? Jei kas blogai pasijaučia, juk patys kalti, kad asmeniškai priėmė, taip? ATRODO aš vienintelė jaučiuosi atsakinga už skleidžiamą negatyvą, bijau sukurti nepatogią situaciją. Vis persekioja paranoja, kad galiu kažką įskaudinti, nuvilti, nuliūdinti. Kaip kitaip, jei, kad ir ką pasakau lieku kalta aš? Jei sukritikuoju - skaudinu, jei pasiskundžiu - tai gi nereikia man kreipti dėmesio ir gyvent bus ramiau... Pavydžiu, kam tai realu.
Prisiminiau, kaip visi aplinkui stengiasi kuo sveikiau, kuo natūraliau maitintis - organiškai. ATRODO, kad aš vienintelė dievinu kramtomosios gumos skonio ledus, guminukus, sultinius iš kubelio, greitą maistą ir kolą. Na, bent jau nesaldintą kavą be kofeino namie geriu.
Kuo giliau lendant į fotografiją tuo labiau ATRODO, kad visi tik ir reikalauja nesuvaidinto tikrumo, natūralumo jose, tik aš viena noriu pasipuošti, pakeisti aplinką ar bent jau susitvarkyti, žiūrėti į kamerą ar kažkaip neįprastai išreikšti tuo metu kilusią emociją. Ir visai nenoriu atsiminti kiek spuogų tada turėjau, kokio gylio poros, raukšlės buvo mano veide, su mielu noru paslėpčiau kartais per kelnių suspaudimą iškrentančias rinkes ar atsikišusį pilvuką (gal kada išmoksiu)...
Nesuprantu, kaip visi gali būti tokie atviri, stačiokiški ir kartu visiems tokie malonūs? Jei kas blogai pasijaučia, juk patys kalti, kad asmeniškai priėmė, taip? ATRODO aš vienintelė jaučiuosi atsakinga už skleidžiamą negatyvą, bijau sukurti nepatogią situaciją. Vis persekioja paranoja, kad galiu kažką įskaudinti, nuvilti, nuliūdinti. Kaip kitaip, jei, kad ir ką pasakau lieku kalta aš? Jei sukritikuoju - skaudinu, jei pasiskundžiu - tai gi nereikia man kreipti dėmesio ir gyvent bus ramiau... Pavydžiu, kam tai realu.
ATRODO visi visada viską pasako į akis, niekada neapkalba už nugaros - juk kaip čia dabar pletkus nešiosi? Viena aš mieliau išsilieju draugei, kuri padeda atidžiau išanalizuoti situaciją, nusiraminu ir tik tada reaguoju, jei dar vis manau, kad to reikia. Sprendžiant iš naktinių pamąstymų - reaguoti reikia dažniau.
Apsidairius aplink, visi ATRODO tokie stiprūs ir savimi patenkinti, jiems nesvarbu ką daro, sako ar galvoja kiti... Jiems visi, tiesioginiai ar ne, komentarai kaip nuo žąsies vanduo. Koks skirtumas kaip vertina kiti jei jiems gerai! O aš, va, vienintelė norinti priklausyti bandai kaip koks bejėgis teliukas, kuriam visi kartoja "nekreip dėmesio", "nesuk galvos", "koks skirtumas, ką kiti sako", "svarbu tik, ką tu galvoji"... Įdomu ar bent vienas vadovaujasi šiais patarimais? Manau, tai įmanoma tik negyvenamoje saloje kurioje nėra kitų žmonių.. Bet, vėl gi, ATRODO , kad aš viena tokia jautruolė ir vienintelė sureikšminu, kaip mane supantys žmones vertina mano asmenybės savybes.
Kur tik pasižiūrėsi, panašu, kad visi stengiasi išsiskirti iš minios maisto, muzikos, kino, laisvalaikio veiklų skoniu. Visi nori išsišokti savo edukaciniais/karjeros sprendimais ir apskritai gyvenimo modeliu. O aš viena valgau, tuos pačius daržovių troškinius ar jau paruoštą maistą iš parduotuvės, klausau popsą, žiūriu amerikietišką kiną, net ir hobis populiariausias pasaulyje - fotografija. Moksle ir karjeroje nuplaukiau pasroviui, be to jau ištekėjusi ir su vaiku. Išskirtinesnis faktas tik, kad vyras kitatautis, bet man pačiai nesijaučia kažkas kitaip...
Kai geriau pagalvoji tai visi stengiasi NEbūti manimi, lyg vienintelė būčiau tie "visi kiti", ta minia iš kurios taip stengiamasi išsiskirti. Ir aš nieko prieš kitokius, bet, rodos, kad visi nusiteikę prieš mane. Netiesiogiai, žinoma, nesąmoningai net... Tiesiog aukštindami kitoniškumą savo palyginimais, aikčiojimais ir giliais atodūsiais, būtinai sumenkina banalumą... O man taip patinka tie visi banaliukai! Ir nesvarbu, koks tobulas man mano gyvenimas, jo jokiais būdais nemenkinu (jei kam kilo tokia mintis), skauda kai, rodos, kiekvienas palyginimas baigiasi mano pasirinkimų, siekių, skonio nuvertinimu...
Žodžiu. Susikaupė. NEPRIIMKITE ASMENIŠKAI! Aš nepriimu... Nors tai nereiškia, jog viskas praslysta pro ausis. Smulkmenos nusėda į šalį, tūno sau nežalodamos sielos, bet ateina ypatingai jautri diena, kažkas kažkuo pasiskundžia, pakritikuoja (nes nuomonės nesutinka) ir nubloškia į tą kampelį kur visas š... paslėptas. Nepykstu, nieko nekeikiu, juk socialioje visuomenėje, visai natūralu, kad aplinkinių žodžiai ir veiksmai įtakoja asmens vidinį pasaulį ir nebūtinai teigiamai. Tai ko vienas nesureikšmina, kitam visas pasaulis... Taip ir prišiukšlina dušioj nesusiprasdamas. O gal šiukšlinama tik tiems visiems kitiems, o va manęs niekas niekada neliečia, juk nėra ko nusodint aš ir taip sau ramiai sėdžiu? Gal vienintelė viską tik įsivaizduoju...
Kad ir kaip bebūtų, nesitikiu pokyčių, nesitikiu atsiprašimų ar liaupsių, tikiuosi būti priimta ne tik visa pozityvi ir laiminga, bet ir įsižeidus, nusiminus ar net pikta.
PS. Patarimas tiems, kam nesimiega: užrašykit kur nors tai, kas galvoje sukasi, ir atsijungsit akimirksniu. Reikėjo man tai padaryti keliomis valandomis anksčiau...
Kur tik pasižiūrėsi, panašu, kad visi stengiasi išsiskirti iš minios maisto, muzikos, kino, laisvalaikio veiklų skoniu. Visi nori išsišokti savo edukaciniais/karjeros sprendimais ir apskritai gyvenimo modeliu. O aš viena valgau, tuos pačius daržovių troškinius ar jau paruoštą maistą iš parduotuvės, klausau popsą, žiūriu amerikietišką kiną, net ir hobis populiariausias pasaulyje - fotografija. Moksle ir karjeroje nuplaukiau pasroviui, be to jau ištekėjusi ir su vaiku. Išskirtinesnis faktas tik, kad vyras kitatautis, bet man pačiai nesijaučia kažkas kitaip...
Kai geriau pagalvoji tai visi stengiasi NEbūti manimi, lyg vienintelė būčiau tie "visi kiti", ta minia iš kurios taip stengiamasi išsiskirti. Ir aš nieko prieš kitokius, bet, rodos, kad visi nusiteikę prieš mane. Netiesiogiai, žinoma, nesąmoningai net... Tiesiog aukštindami kitoniškumą savo palyginimais, aikčiojimais ir giliais atodūsiais, būtinai sumenkina banalumą... O man taip patinka tie visi banaliukai! Ir nesvarbu, koks tobulas man mano gyvenimas, jo jokiais būdais nemenkinu (jei kam kilo tokia mintis), skauda kai, rodos, kiekvienas palyginimas baigiasi mano pasirinkimų, siekių, skonio nuvertinimu...
Žodžiu. Susikaupė. NEPRIIMKITE ASMENIŠKAI! Aš nepriimu... Nors tai nereiškia, jog viskas praslysta pro ausis. Smulkmenos nusėda į šalį, tūno sau nežalodamos sielos, bet ateina ypatingai jautri diena, kažkas kažkuo pasiskundžia, pakritikuoja (nes nuomonės nesutinka) ir nubloškia į tą kampelį kur visas š... paslėptas. Nepykstu, nieko nekeikiu, juk socialioje visuomenėje, visai natūralu, kad aplinkinių žodžiai ir veiksmai įtakoja asmens vidinį pasaulį ir nebūtinai teigiamai. Tai ko vienas nesureikšmina, kitam visas pasaulis... Taip ir prišiukšlina dušioj nesusiprasdamas. O gal šiukšlinama tik tiems visiems kitiems, o va manęs niekas niekada neliečia, juk nėra ko nusodint aš ir taip sau ramiai sėdžiu? Gal vienintelė viską tik įsivaizduoju...
Kad ir kaip bebūtų, nesitikiu pokyčių, nesitikiu atsiprašimų ar liaupsių, tikiuosi būti priimta ne tik visa pozityvi ir laiminga, bet ir įsižeidus, nusiminus ar net pikta.
PS. Patarimas tiems, kam nesimiega: užrašykit kur nors tai, kas galvoje sukasi, ir atsijungsit akimirksniu. Reikėjo man tai padaryti keliomis valandomis anksčiau...
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą