Eilinį
kartą paėmus dukros kelnes su skyle ties keliu pamaniau: užlopysiu ir tegul
vaikšto. Po to pamąsčiau - nukirpsiu. Galės mažoji prie namų lakstyt vasarą, bet
nukirpus nelabai gražu pasirodė. Apsiūt nenorėjau, tad apnėriau vąšeliu.
Darbo procese kilo dar kita mintis - kodėl nepadarius intarpo? Iš nukirptos
dalies nukirpau pratintą skylę ir ją apnėriau truputį užlenkdama kraštelį.
Atskirai prinėriau gėlyčių ir jas sujungiau. Pačiai patiko, o ir dukros
akys sužibėjo. Tad ėmiausi darbo toliau. Žemiau padariau dar vieną intarpą, o
iš likusių siūlų prinėriau gėlyčių ir tiesiog jas prisiuvau prie kelnių. Dabar
dukra su nekantrumu laukia šiltesnių orų, kad galėtų jas nešioti, nes vis dėlto
per nertus tarpus vėjas pučia.
Reikės:
- įvairiausių spalvų siūlų (gerai tinka, kas likę nuo mezginių),
- vąšelio,
- žirklių,
- saujos fantazijos.
Dabar
namie laukia dar kelios kelnės, kurios per porą vakarų bus prikeltos naujam
gyvenimui.
Mama
Laura
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą