10 diena (2015-08-17)
Rytas nieko gero nežada.
Saulės nėra, nors nelyja. Važiuojame į Slovėniją. Ten numatome aplankyti Bledo
ežerą, Bledo pilį ir Vintgaro tarpeklį. Kirtus Slovėnijos sieną ima taip lyti,
kad priekyje važiuojančios mašinos praktiškai nesimato. Bet aš tikiu, kad mums
lankantis objektuose nelis.
Pirmiausia pasiekiame
Bledo ežerą. Vos išlipame iš mašinos, nustoja lyti!
Vėliau užkopiame į Bledo
pilį, nuo kurios matosi visas Bledo ežeras su vienintele Slovėnijoje natūraliai
susiformavusia sala. Pasivaikštome po ją, sužinome atsiradimo istoriją – tam
puikiai pasitarnauja gidai-ekranai.
Už keleto kilometrų
pasiekiame ir Vintgaro tarpeklį. Gražus gamtos kampelis, tarp kalnų teka upė.
Pėstute reikia eiti apie 1,6 km. Tiek pat ir grįžti, tačiau nenuobodu, gamtos
vaizdai keičia vienas kitą: upelis, tarpeklis, kabanti uola, sudėti akmenukai,
žydintys ciklamenai...
Eidamas tikrai
nepavargsti, o jei dar saulutė pašviečia – išvis puiku. Oras nekarštas,
protarpiais saulė, nelyja... Grįžtant jau turiu naują vardą – ragana... Kol
vaikščiojom – nelijo, tik sėdom važiuoti į nakvynės vietą Kroatijoje, Puloje,
vėl ėmė lyti... Ryt turėtų būti poilsio prie jūros diena... Nelis.
11 diena (2015-08-18)
Nelyja, saulė spigina,
nors naktį griaudėjo perkūnija!
Kroatijoje mums tarsi
tradicija ryte nulėkti į kepyklėlę – pekara ir pusryčiams parsinešti
ką tik keptų bandelių ar štrudelių. Taip ir padarau. Ne itin arti šįkart
pekara, bet tai nesutrukdo kavą gerti su bandele.
Paplūdimys prie Adrijos
jūros kitoks nei Bulgarijoje. Akmenukai, vanduo sūresnis. Mane visa tai
tenkina: nesineša smėlis, plaukioji dar laisviau. Tiesa, kojom ne taip malonu
vaikščioti, bet tai priimu kaip spec. masažą, juolab, kad mūsų pasirinktame
paplūdimyje nėra ežių ir gali vaikščioti basomis. Oras ne toks kaitrus kaip
Bulgarijoje, ne virš 32, tik apie 27-29, bet man tai pats tas –
nereikia vargti nuo karščio. Vaikai duodasi jūroje, plaukioja ant pripučiamų
čiužinių... Einu ieškoti akmenėlių su skylutėm...
Vakare išsiruošiame
pasivaikščioti į Pulos senamiestį. Aplankome amfiteatrą, triumfo (Sergijaus)
arką, apžiūrėjome katedrą, varpinę.
Vėliau susiradome, anot
vietinių, vieną geriausių picerijų „TiVoli“. Patekti ten be navigacijos misija
praktiškai neįmanoma: siaura gatvelė tarp namų, atokiau nuo miesto centro.
Tiesa, buvo paminėta kaip gera dar „Jupiter“ picerija, bet mes pasirinkome aną.
„TiVoli“ tikrai nenuvylė: picos didelės, skanios.
Ryt laukia vėl pažintinė
išvyka į Slovėniją. Ką sako ragana?..
Mama Laima
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą