2015 m. liepos 15 d., trečiadienis

Kaip mokiausi, mokėm, mokom važiuoti dviračiu



Kaip važiavau triratuku - nepamenu, bet žinau, kad turėjau važiuoti, nes aš jį turėjau, tėčio padarytą! Ir aš jį padovanojau mažesniam vaikui (na, aš... tėvai padovanojo, bet manęs, kaip pilnateisio šeimos nario, prieš tai atsiklausė). Padovanojau būdama ketverių, nes jau mokėjau važiuoti dviratuku be jokių papildomų ratukų. Vėl tėčio padarytu! Ir išmokau juo važiuoti iškart tą patį vakarą, kai tik tėtis jį baigė daryti: patikrino, ar nudžiuvę dažai, uždėjo atšvaitus, sureguliavo vairo ir sėdynės aukštį. Tiesa, man dar nebuvo pilnai ketveri, bet to vakaro mokymosi detales prisimenu. Kiemą siautė takutis, taip sudarydamas mažo stadiono įspūdį. Vadinasi, galėjau važiuoti ratu. Net suknelę pamenu, kuria buvau pasipuošusi tai progai - juk važiuosiu nauju dviračiu - šventė ir ne kitaip. Tik tada besipuošiant, matyt, tikrai nepagalvojau, kad tuo dviračiu aš dar nemoku važiuoti! Aišku, nieko man iškart nesigavo - krypau ant šono, prilaikoma ir stumiama tėčio bandžiau, bet ne kartą kritau. Skaudžiai. Mama prašė mokymus baigti, nes mano apatinė lūpa gerokai trūkčiojo, bet aš nenustojau. Ir tėčiui kantrybė baigėsi bėgiot paskui... Iki šiol prisiminusi pajuntu tą patį užsispyrimą, kad turiu išmokti čia ir dabar, nors net kelio nelabai mačiau per ašarojančias akis (kad ir kaip norėtum išmokt, kai keliai kruvini - šiek tiek skauda). Puikiai prisimenu mokymąsi, tikslo siekimą, užsispyrimą - jausmą. Prisimenu procesą ir visiškai nepamenu pasiekto rezultato - jau važiuoju. Kad išmokau tą patį vakarą važiuoti, žinau iš mamos, tėčio, vėliau iš kaimynų, nes jie stebėjo mano „lipu-minu-krentu-stojuos, lipu-minu..." procesą, bet mano pačios mintyse tai visiškai neužsifiksavo. Na, čia turbūt pamąstymas apskritai kalbant apie mokymąsi - svarbus pats procesas, jis turi teikti malonumą, o ne pats rezultatas. Aišku, dabar būtų galima įsivelti į visą švietimo sistemos politiką, bet šįkart ne apie tai. 
   Apie mokymąsi važiuoti dviračiu. Dabar jis svarbus mūsų mažajam. Brolis ir aplink vyresni draugai važiuoja dviračiais, nori jaunylis kartu su jais, bet pagalbiniai ratukai važiuojant stabdo. Be jų dar nemoka. Tikra bėda. Ir kai jau kelintą kartą jam teko atsilikti nuo kitų, matyt, suprato, kad reikia „vilktis kitas kelnes", tai yra, mokytis važiuoti be trukdžių. Vakar išmoko važiuoti jau be vieno pagalbinio ratuko - vakar nuėmėm, tą pačią dieną ir išmoko. Įdomu, kaip seksis šiandien - gal leis nuimti ir kitą..? Esmė - turi motyvaciją, nes reikia vytis kitus. Aišku, ji skiriasi nuo mano turėtos - išmokti dėl savęs, bet džiaugiuosi, kad ji yra. Be jos labai sunku. 
   Ir dabar reikia prisiminti vyresnėlį. Dviračiu (kalbu gi apie tą normalų, d v i r a t į) išmoko važiuoti prieš pirmą klasę, kaip ir dabar mokosi jaunylis. Bet kaip išmoko... Dviratis yra, o noro nėra! Senelis norėtų su anūku nuvažiuot prie jūros, bet kad anūkas nė iš vietos su dviračiu: per sunkus, per aukštas, per ilgas, per ne tokios spalvos... (nesvarbu, kad pats išsirinko išsimatavo). Ar nesiims mokyti mama su močiute? Taip, kai noro nėra, reikia kaip nors motyvuoti. Abi su vyro mama pakaitom „motyvus piešėm", tikriau - „bėgiojom pagal motyvus": viena su dviratininku, kita su vežimėliu iš paskos (juk ką tik brolis atsiradęs). Apsikeičiam. Ir vėl. Žodžiu, kiek, kokie vyresnėlio lankyto lopšelio-darželio asfaltuoti takeliai - žinau iki šiol, nes jie puikiai tarnavo mokymuisi važiuoti. Be abejo, sakysite, gėris ir mums - greičiau papildomi kilogramai nukrenta. Juokas juokais, bet kokia išvada peršasi? Išmoko(me) važiuoti tą vasarą. Rudenį galėjo jau kartu su seneliu pasivažinėti ir su malonumu tai darė (kaip iki šiol), bet prireikė ne vienos dienos pasibėgiojimo, ne vienos motyvacinės kalbos (jau sakiau, kad galiu eit rinkimams agituot). Skirtumas tarp mano paminėtų mokymųsi - 1. labai noriu išmokt, 2. noriu išmokt ir 3. ai, gal noriu, bet nežinau...
   Reziume - o tai gal neverta mokyti, jei nenori? Ateis laikas? Gal. Bet juk ir žmonės skirtingi. Jei vaikas su noru imasi kitų darbų - gal ir ateis, bet jei šeimoje auga atžala, kuriai visada reikia „agitacinių kalbų"(papieškime, paskaitykime, pabandykime, kaip gražu, na, tikrai pažiūrėk...), manau, ir dviračiui neateis eilė be jų. Tokiu atveju teks gerokai pabėgioti apsišarvavus kantrybe, kad vaikas kuo anksčiau pajustų savarankiško, nieko netrukdomo ir smagaus važinėjimo jausmą. Kaip manote?

Mama Laima

6 komentarai:

  1. Yra krūva alternatyvų dviračiui šiais laikais :) nenori su dviračiu? Tai gal nori su riedučiais, paspirtuku, riedlente? :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Žinoma, bet paspirtuku važiuodamas dviračiu neišmoksi...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Bet kur parašyta, kad žmogus būtinai turi mokėti dviračiu važiuot? Juk automobiliu visų pilnamečių niekas nemokina vairuoti, nenori - nereikia. Tavo pasirinkimas :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Mano galva, dviračiu reiktų mokėti važiuot...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Mano nuomone, nėra nenorinčio važiuoti dviračiu vaiko , yra tik tingintis mokinti tėvai ;) Teko jau ta tema ir pasiginčyti su pora mamų, na ir manęs neitikino argumentai, kad "nenoooori" Priežastis ta, kad dviratis sunkus ir mama neišneša, "tingiu bėgioti iš paskos" ir pan yra įtikimesne :) O paspirtukas ir dviratis yra kaip dangus ir žemė :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Maniškis renkasi riedlentę arba riedučius. Karts nuo karto pabandom su dviračiu, bet po kelių nesėkmių meta dviratį į šalį ir tada jau kalbink nekalbinus, NE ir viskas :) Paskutinis bandymas baigėsi nubrozdintu keliu.. Dabar jau nebežinau kaip įkalbėsiu dar kartą pamėginti, bet mėginsim ...

    AtsakytiPanaikinti