reklama

2015 m. liepos 8 d., trečiadienis

D. Šukys „Višta, kurią prarijo rūkas". Graži spalvinga istorija

Mano vaikinas, kuris šįmet keliaus į pirmą klasę ir yra šiek tiek pramokęs skaityti, atsitiktinai, o gal ir visai neatsitiktinai (juk kai kurie protingi žmonės sako, kad atsitiktinumų nebūna), paskutiniu metu pasirenka skaityti knygas, kurių leksika šiuolaikiška, įvykiai be „trijų karalysčių už devynių marių" atpažįstami realiame gyvenime. Ir juokingiausia tai, jog pasirenka be vartymo, paskaitinėjimo, o tik vedamas nuojautos, pavyzdžiui, jo paskutiniai skaitiniai - Vytauto V. Landsbergio „Rudnosiuko istorijos", Dainiaus Šukio knyga Višta, kurią prarijo rūkas". Apie šią nuotaikingą knygą ir norisi šįkart pakalbėti.


Pradėkime nuo viršelio. Spalvingas ir, svarbiausia, emocingas, nes iliustracijoje pavaizduoti gyvūnai su ryškiomis charakteringomis išraiškomis. Kažkodėl labiausiai man akys nukrypo į du: lapę ir ežį. Verčiame toliau. Vėl. Vėl pirmiausiai į akis krenta spalvingos, gausios, gyvos iliustracijos: man net gaila pasidarė kabančio medyje vilko, nors jo išraiška neleidžia nesišypsoti. O dar kiškis po medžiu (matyt, ką tik iš miego pabudęs ar šiaip nestovėjęs eilėje, kurioje dalijo gudrumą), briedis, „skanaujantis" musmires. Nesusilaikau ir imu versti visą knygą, nes domina, ką dar įdomaus pamatysiu. Ir pamatau, nes praktiškai kiekvienas puslapis iliustruotas: tai katinas, ėdantis gėlytes, tai ežys, iki pusės prarijęs žiogą, tai paršas su gramofonu, tai... Nieko banalaus, holivudiško, greičiausia dėl to, jog dailininkas pats pasakojimo autorius.


Bandau grįžti prie teksto. Skaitau: pasipūtėlė višta Peletrūnija, paršas Polinezijus (nemėgti muzikos turint tokį vardą neįmanoma), kuris visur su gramofonu, vegetaras katinas Pincius, karvė Pelenona, gaidys Petrikis, kartą slystelėjęs ant jovalo likučių, neeilinis ežys Dradas, anot autoriaus, „neramus gyvis ir tiek" ir kiti. Visus juos vienija bendras tikslas - rasti dingusią rūke vieną savo bendruomenės narę vištą Peletrūniją. 
Man visada patinka, kai istorijoje yra kažkoks kitoks, „nevtemčikas" (gal versti reiktų apytiksliai taip: esantis ne iš tos operos). Čia toks ežys Dradas - gyvenantis savo pasaulyje, gal dėl to, kad susijęs su eskadronu, nukritęs nuo arklio ir kontūzytas, o gal dėl to, kad turintis aiškų savo matymą... Viena yra neginčijama - lapės jam ne draugai. Iš to santykio gimstantis tekstas ne kartą skaitant priverčia susijuokt. Tada tampa aišku, kodėl ir viršelyje tokios išgąstingos lapės akys, o ežys šalia jos ant medinio arkliuko-lazdos.


Tikrai galima pasakyti, jog tekstas ir iliustracijos - vientisa graži istorija. Tekstą papildo piešti veikėjai, o piešinius iliustruoja žodžiai. Tai pirmas pasakojimas iš D. Šukio knygų serijos „Linksmojo tvarto nutikimai". Tikiu, jog ir kitomis teks pasidžiaugti.

Mama Laima

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą