2013 m. rugpjūčio 29 d., ketvirtadienis

Kroatija. Keturiese savo žalsvam laive jūros, saulės ir įspūdžių link… 3 diena.




3 diena

Rugpjūčio 17 d. (šeštadienis)

Keliamės 6.30 /vietos laiku/, susiruošiam ir jau 8.30 pajudam į Veneciją. Važiuojam neblogu kalnų keliu, privažiuojam Slovėnijos sieną ir geram pusvalandžiui stabtelim: niekaip nesuprantam, kodėl dar yra postai tarp Kroatijos ir Slovėnijos, jei kroatai jau nuo 2013 liepos 1d. tapo 28 Europos sąjungos narė. Vienų pasus tikrina, kai kam ir bagažinę liepia atidaryti, kitus praleidžia laisvai. Slovėnijos ir Italijos sieną, kurią kertame 10.30, žymi tik ženklai. Prie Triesto pravažiuojame ilgą tunelį /nemokamas/, įlendame į autostradą. Pasiimame talonėlį už kelius ir lekiame greitkeliu į miestą ant vandens. Netoli Venecijos susimokame už pravažiuotą atstumą / ką, beje,  padarėme ir grįžtant  prieš Triestą/ - 10,10 eurų. Iš viso Italijos keliuose paliekame 20,20 eurų. Ir nesvarbu, kad važiuojant į priekį teko gerokai laiko praleisti kamštyje. Kodėl jis susidarė – nesupratome, bet supratome, kas yra tikri kamščiai, kaip italai vienas kitą įspėja apie pavojingas situacijas kelyje: iškart mažėjant greičiau, atsiradus spūsčiai įjungiamas avarinis signalas. Juo ne kartą teko ir mums naudotis, kad iš galo važiuojantis automobilis spėtų sustabdyti.
Pačioje Venecijoje pasistatome automobilį kelių aukštų „parkinge“ iškart pravažiavus tiltą-kelią, dešinėje pusėje, kad kuo arčiau būtų mažajam keliauti į  miesto centrą. Aišku, ne itin pigu miesto stovėjimo aikštelėje – 26 eurai parai /įvažiuojant pasiimi kortelę, išvažiuojant mokėjimo vietoje susimoki kasoje grynais, kortele arba automate (automatcash) kreditine kortele./ Beje, tualetai ten mokami, po 1,5 euro./


Perėję tiltuką į miesto centrą pirmoje aquabus stotelėje nusiperkame bilietus plaukimui iki S. Marko aikštės /Piazza S. Marca/. Mažajam bilieto nereikėjo pirkti, kadangi 5 m., reikėjo tik 3 bilietų /po 7 eurus 60 min. plaukti./. Įlipame Nr.1 prieplaukoje, kur išlipti – jokių problemų: ant kiekvienos stotelės aiškus užrašas. Perkant plaukimo bilietus galima įsigyti ir Venecijos žemėlapį, brangesnį ar pigesnį.


Pačioje aikštėje žmonių begalė. Beje, balandžių ne tiek daug, kiek būta prieš keletą metų, bet mažajam mėtyti duonos gabalėlius užteko ir tų likusiųjų. Paglostėm liūtus sėkmei, pažiūrėjome tiltą, pro kurį buvo vedami nuteistieji mirti ir pasukome pėstute automobilio stovėjimo kryptimi. Nei daug, nei mažai – apie 5 km kelio. Eidami tai tą, tai aną apžiūrinėjom, prie Rialto tilto /Ponte di Rialto/ , itališkoje kavinėje, kur aptarnavo italas padavėjas, malonus ir šaunus, suvalgėme Margaritos picą ir patraukėme toliau.



Tradiciškai iš kiekvienos naujos vietos vaikai parsiveža po marškinėlius, tad teko atiduoti duoklę ir Venecijai. Neskubėdami, ramiai, pasivaikščioję po miestą 4 val. /13.30-17.30/, pajudėjome atgal Kroatijos link. 
Smagu, jog visoje Venecijoje mažojo nereikėjo nė karto nešti, nė karto neišgirdome jokio zyzimo. Ir jau važiuojant paklausus, kur buvai – nė nemirktelėjęs atsakė, jog ant vandens J. Patiko kitoks miestas ir didžiajam. Sakėsi, jog tokio dar nematęs. Tikrai vertėjo aplankyti Veneciją /aš ir trečiam kartui „pasirašyčiau“/.



Grįžtant į vilą Italijos-Slovėnijos sieną kirtome 20.30, Slovėnijos-Kroatijos – 21.00 ir vietoje, netoli Rabačo, buvome 22.00. 

P.S. Visgi navigacija ne viena reikia pasirūpinti važiuojant tokion kelionėn. Bėda, jei ji „užlūžta“. Mums taip atsitiko išvažiuojant iš Venecijos, galvojom, jog jau teks vien kelių ženklais vadovautis, o tai visai nelengva važiuojant kalnų keliais ir milžiniškom kelių raizgynėm. O kur dar nervinimasis dėl situacijos... Gerai, kad padėjo patrankymo metodas, atsigavo mūsų "palydovė-žinovė", nors prieš tai visa buvusi informacija, adresai dingo.

Mama Laima

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą